Kalbos apie privalomą nuotolinį darbą ES kilo ne dėl pandemijos, o dėl energijos taupymo. Europos Komisijos dokumentų projektuose buvo svarstyta idėja skatinti įmones bent vieną dieną per savaitę leisti ar įpareigoti darbuotojus dirbti iš namų, kad sumažėtų degalų vartojimas ir biurų energijos sąnaudos. Tačiau galutinėje priemonių versijoje privalomo nuotolinio darbo rekomendacija, kaip skelbė „El País“, buvo išbraukta.
Ši istorija skamba pažįstamai, nes primena pandemijos laikus: biurai tuštėja, darbuotojai grįžta prie virtuvės stalų, o susitikimai vėl persikelia į ekranus. Tik šį kartą priežastis būtų ne virusas, o energetika – brangstantys degalai, biurų šildymas, apšvietimas ir kasdienės kelionės į darbą.
Kas iš tikrųjų buvo svarstoma Briuselyje
Remiantis žiniasklaidos pranešimais apie Europos Komisijos dokumentų projektus, Briuselis svarstė priemonę, pagal kurią valstybės narės būtų raginamos skatinti įmones įvesti bent vieną nuotolinio darbo dieną per savaitę tiems darbuotojams, kurių pareigos tai leidžia. Tokios priemonės tikslas – sumažinti kasdienes keliones automobiliais ir kartu sumažinti energijos vartojimą biuruose.
Tai nebūtų taikoma visiems. Gamybos, prekybos, medicinos, logistikos, aptarnavimo, viešojo saugumo ir daugeliui kitų sričių darbuotojų nuotolinis darbas fiziškai neįmanomas. Todėl kalba ėjo apie biurų, administracijos, IT, finansų, konsultavimo ir panašius darbus, kuriuos galima atlikti kompiuteriu.
Vis dėlto svarbiausia detalė: viešai skelbta, kad galutinėje Europos Komisijos energetikos priemonių versijoje privalomo vienos dienos darbo iš namų rekomendacija nebeliko. Kitaip tariant, šiuo metu tai labiau rodo, kokios idėjos buvo svarstomos krizės kontekste, o ne reiškia, kad nuo konkrečios datos visi europiečiai vėl privalės dirbti namuose.
Kodėl tokia idėja apskritai atsirado
Nuotolinis darbas energetikos krizės metu patrauklus dėl labai paprastos logikos. Jei dalis darbuotojų bent vieną dieną per savaitę nevažiuoja į biurą, mažiau sunaudojama degalų. Jei biuruose vieną dieną būna mažiau žmonių, teoriškai galima mažinti šildymo, vėsinimo, apšvietimo ir kitų sistemų apkrovą.
Panašias priemones energetikos krizės metu minėjo ir Tarptautinė energetikos agentūra, raginusi mažinti naftos paklausą per elgesio pokyčius: daugiau darbo iš namų, mažiau skrydžių, lėtesnį vairavimą, dalijimąsi automobiliais.
Tačiau praktikoje tai sudėtingiau. Kad biuras realiai sutaupytų energijos, neužtenka, kad keli darbuotojai liktų namuose. Reikia organizuoti visos komandos ar įmonės grafiką, kitaip patalpos vis tiek šildomos, apšviečiamos ir naudojamos beveik taip pat.
Kodėl kai kurios šalys į tai žiūri atsargiai
Viena priežastis – teisiniai klausimai. Valstybės turi skirtingas darbo teisės, mokesčių ir socialinio draudimo sistemas. Ypač sudėtinga ten, kur žmonės gyvena vienoje šalyje, o dirba kitoje.
Liuksemburgo atvejis tai parodo labai aiškiai. Šalyje dirba daug pasienio darbuotojų iš Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos. Jiems nuotolinis darbas gali turėti mokesčių pasekmių, nes viršijus tam tikrą dienų skaičių dalis pajamų gali būti apmokestinama gyvenamojoje šalyje. „Luxembourg Times“ yra rašęs, kad socialiniai partneriai siekė palankesnių tarpvalstybinio nuotolinio darbo sąlygų, tačiau derybos tarp valstybių stringa.
Todėl vienos dienos nuotolinis darbas per savaitę popieriuje atrodo paprastas, bet kai kuriose šalyse jis greitai atsiremia į mokesčius, draudimą, darbo sutartis ir darbdavių atsakomybę.
Ką tai reikštų Lietuvai
Lietuvoje tokia priemonė, jei kada nors būtų rekomenduojama ar taikoma nacionaliniu lygiu, greičiausiai paliestų tik tuos darbuotojus, kurių darbas ir dabar gali būti atliekamas nuotoliu: administraciją, IT, finansus, viešojo sektoriaus dalį, konsultavimą, rinkodarą, klientų aptarnavimą nuotoliniais kanalais.
Tačiau daugeliui žmonių tai nieko nepakeistų. Parduotuvės darbuotojai, vairuotojai, medikai, mokytojai, gamybos darbuotojai, statybininkai, sandėlių ir paslaugų sektoriaus darbuotojai negali tiesiog perkelti darbo į namus.
Lietuvoje svarbus būtų ir dar vienas klausimas: ar nuotolinis darbas tikrai taupo energiją, jei darbuotojas namuose šildo kambarį, naudoja elektrą, internetą ir įrangą? Didžiausias efektas atsirastų tik tada, jei įmonės realiai mažintų biurų naudojimą tomis dienomis, o ne tiesiog perkeltų dalį išlaidų darbuotojui.
Ar vėl visi dirbsime iš namų?
Kol kas – ne. Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad ES jau įveda privalomą nuotolinį darbą visiems. Buvo svarstyta idėja dėl vienos nuotolinio darbo dienos per savaitę kaip energetikos taupymo priemonės, bet viešai skelbta, kad galutinėje Komisijos priemonių versijoje privalomas tele darbas nebuvo paliktas.
Vis dėlto ši diskusija rodo kryptį: nuotolinis darbas nebėra vien pandemijos palikimas. Jis vis dažniau vertinamas ir kaip energetikos, transporto, biurų sąnaudų bei darbuotojų gyvenimo kokybės klausimas.
Todėl tikėtina ne tai, kad visi bus priversti grįžti į namų biurus, o tai, kad krizės metu valstybės ir įmonės vėl dažniau svarstys hibridinius modelius. Vieniems darbuotojams tai reikštų patogumą ir mažiau kelionių, kitiems – papildomą spaudimą, daugiau kontrolės ir ginčus dėl išlaidų.
Pagrindinė išvada paprasta: privalomo ES masto nuotolinio darbo kol kas nėra, bet darbas iš namų vėl tapo politiniu įrankiu, kurį Briuselis ir valstybės gali prisiminti, kai energijos kainos ima spausti visą ekonomiką.
