Dar prieš keliolika metų anime daug kam atrodė kaip nišinis užsiėmimas: keli forumai, subtitrai, retų serijų paieškos ir jausmas, kad priklausai uždarai bendruomenei. Šiandien viskas pasikeitė. Japonų animacija iš subkultūros virto viena stipriausių šiuolaikinės popkultūros jėgų – ji veikia kiną, madą, muziką, socialinius tinklus ir net tai, kaip žmonės kalba apie emocijas.
Kodėl anime pataikė ten, kur įprasti serialai dažnai pritrūksta drąsos
Man atrodo, kad anime pasaulį užkariavo ne vien dėl ryškių akių, neįprastų šukuosenų ar įspūdingų kovų scenų. Tikroji priežastis gilesnė: anime labai retai bijo didelių emocijų.
Čia herojai gali būti pažeidžiami, pikti, pavargę, pasimetę, vieniši, ambicingi ar visiškai sulūžę. Jie klysta, abejoja, praranda, pradeda iš naujo. Net antagonistai dažnai nėra paprasti „blogiukai“ – jų motyvai turi žaizdų, logikos, skausmo. Dėl to žiūrėdama tokias istorijas aš nejaučiu, kad man rodomas sterilus pramoginis produktas. Jaučiu, kad man siūloma įeiti į pasaulį, kuriame emocijos turi svorį.
Būtent tai ir patraukė suaugusią auditoriją. Anime tapo ne tik pabėgimu nuo kasdienybės, bet ir būdu saugiai išgyventi sudėtingas būsenas: nerimą, kaltę, ilgesį, tapatybės paieškas, santykių griūtį, draugystę, praradimą. Geriausi anime serialai veikia ne kaip fonas, o kaip patirtis, po kurios dar ilgai galvoji apie save.
Mada pirmoji suprato, kad anime estetika nebėra vaikų kambario plakatai
Kai anime išėjo iš fanų forumų į masinę kultūrą, mada tai pajuto labai greitai. Dar neseniai personažų atvaizdai ant drabužių buvo siejami su festivaliais, „cosplay“ ir paauglių kambariais. Dabar anime kodai matomi podiumuose, gatvės stiliuje ir prabangos prekių ženklų kolekcijose.
Tai ne tik paveikslėliai ant džemperių. Anime pakeitė pačią vizualinę kalbą: dideli siluetai, ryškios spalvos, futuristiniai aksesuarai, techniniai audiniai, kiberpanko nuotaika, neoniniai akcentai, drąsūs plaukų atspalviai. Tai, kas anksčiau atrodė per daug teatrališka, šiandien tapo būdu parodyti individualumą.
Man ši tendencija įdomi tuo, kad anime estetika neapsimeta santūri. Ji leidžia būti matomai. Leisti sau spalvą. Leisti sau keistumą. Leisti sau neatrodyti taip, kaip „reikia“. Ir būtent dėl to ji taip gerai prilipo prie kartos, kuri nebenori tilpti į vieną tvarkingą įvaizdžio dėžutę.
Anime nėra žanras – tai visa lentyna skirtingoms būsenoms
Didžiausia klaida – galvoti, kad anime yra vienas žanras. Tai tas pats, kas sakyti, jog kinas yra vienas žanras. Iš tikrųjų anime gali būti viskas: švelni kasdienybės istorija, psichologinis trileris, romantinė drama, politinė alegorija, siaubas, filosofinė fantastika, sporto drama ar ramus pasakojimas apie žmones, kurie tiesiog gyvena.
Būtent ši įvairovė ir padėjo anime tapti pasauline tendencija. Kai pavargstu nuo triukšmo, galiu rinktis lėtą, jaukų serialą, kuriame svarbiausia – arbata, lietus ir pokalbis po ilgos dienos. Kai noriu įtampos, galiu pasinerti į siužetą, kuriame kiekviena detalė turi reikšmę. Kai trūksta įkvėpimo, galiu žiūrėti istoriją apie žmogų, kuris po pralaimėjimo vis tiek keliasi ir bando dar kartą.
Anime labai tiksliai atliepia vidinę būseną. Jis ne visada ramina, bet dažnai pataiko į tai, ko tuo metu reikia: drąsos, ašarų, juoko, adrenalino, grožio arba tiesiog pasaulio, kuriame kelioms valandoms galiu pabūti kitur.
Kodėl ši kultūra taip greitai tapo pasauline bendruomene
Anime sėkmę labai sustiprino internetas. Anksčiau žiūrovai turėjo ieškoti įrašų, vertimų, diskusijų forumuose. Dabar naujas serialas per kelias valandas tampa aptarinėjamas visame pasaulyje. Viena scena išplinta socialiniuose tinkluose, personažo frazė tampa memu, apranga – stiliaus įkvėpimu, o muzika – grojaraščių dalimi.
Tačiau bendruomenė čia svarbi ne tik dėl mados. Anime fanai dažnai buriasi dėl emocinio atpažinimo. Žmonės iš skirtingų šalių gali ginčytis dėl personažų, kurti teorijas, dalintis piešiniais, analizuoti siužetus ir jaustis suprasti, net jei realiame gyvenime jų aplinkoje niekas tuo nesidomi.
Man atrodo, kad tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl anime nebėra uždaras klubas. Jis suteikia priklausymo jausmą. Ne todėl, kad visi turi būti vienodi, o todėl, kad skirtingi žmonės randa bendrą emocinę kalbą.
Šiandien anime yra daugiau nei animacija iš Japonijos. Tai kultūrinis reiškinys, kuris išmokė pasaulį, kad animuotas pasakojimas gali būti suaugęs, gilus, stilingas, politiškas, švelnus, žiaurus, filosofiškas ir labai asmeniškas. Anime užkariavo pasaulį ne todėl, kad tapo paprastesnis, o todėl, kad pasaulis pagaliau išmoko jį suprasti.
