Po renovacijos Aldona pravirko gavusi sąskaitą: „Žadėjo šiltesnį butą, o dabar kambaryje – pelėsis“

Kai daugiabutis buvo renovuojamas, 74 metų Aldona tikėjosi paprastų dalykų – šiltesnio buto, mažesnių šildymo sąskaitų ir ramybės, kad senas namas pagaliau bus sutvarkytas. Tačiau dabar moteris į renovaciją žiūri visai kitaip. Prie įprastų mėnesio išlaidų prisidėjo įmoka už atliktus darbus, o miegamojo kampe pasirodė pelėsis, kurio, jos teigimu, anksčiau nebuvo.

„Aš nebesuprantu, už ką moku – už geresnį gyvenimą ar už naują problemą“, – taip savo situaciją apibūdina pensininkė. Jai šiandien rūpi ne atnaujinto namo fasadas, o daug paprastesni klausimai: kaip sumokėti sąskaitas ir kas sutvarkys drėkstančią sieną.

„Sakė, kad mokėsime mažiau. Dabar bijau net sąskaitą atsiversti“

Aldona šiame daugiabutyje gyvena daugiau nei keturis dešimtmečius. Čia užaugo jos vaikai, čia prabėgo didžioji gyvenimo dalis. Ji pati pripažįsta – namą tvarkyti reikėjo.

Laiptinėje žiemą būdavo šalta, sienos jautė drėgmę, o šildymo sąskaitos nebuvo mažos. Todėl, kai gyventojai pradėjo kalbėti apie renovaciją, moteris nebuvo iš tų, kurie bet kokiems pokyčiams iš karto sako „ne“.

Ji tikėjosi, kad po darbų bus paprasčiau.

„Mums sakė, kad bus šilčiau, kad mažiau reikės šildyti. Aš ir galvojau – jeigu namą sutvarkys, gal pagaliau bus ramiau“, – pasakoja moteris.

Tačiau tikrasis nerimas prasidėjo jau pamačius mokėjimų sumas. Aldona sako iš pradžių net kelis kartus perskaičiusi informaciją, nes negalėjo patikėti, kiek renovacija atsieis jos mėnesio biudžetui.

Pensininkui kiekviena papildoma nuolatinė įmoka jaučiama visai kitaip nei žmogui, kuris gauna stabilų darbo užmokestį. Reikia sumokėti už elektrą, vandenį, telefoną, atliekų tvarkymą, namo priežiūrą. Reikia nusipirkti maisto, vaistų. Ir tik tada žiūrėti, kiek dar lieka.

Aldona sako, kad dabar vis dažniau skaičiuoja ne tai, ką gali sau leisti, o tai, ko tą mėnesį teks atsisakyti.

„Mažiau nusiperku mėsos, mažiau vaisių. Žiūri, kur dar galima sutaupyti. Man sako, kad namas dabar gražesnis, bet aš juk fasadu negyvenu“, – sako ji.

Netrukus atsirado dar viena problema – pelėsis miegamajame

Vien didesnių išlaidų būtų užtekę, kad Aldona renovaciją vertintų kur kas atsargiau. Tačiau po kurio laiko miegamajame ji pastebėjo dar vieną dalyką.

Prie išorinės sienos esančiame kampe atsirado tamsi dėmė.

Pirmiausia moteris pagalvojo, kad tai paprasčiausiai susikaupusios dulkės ar nešvarumas. Nuvalė. Tačiau dėmė grįžo. Vėliau atsirado ir drėgmei būdingas kvapas.

„Iki renovacijos tokio pelėsio neturėjau. Sienos būdavo šaltos, bet šito nebuvo. Dabar namas atseit sutvarkytas, o miegamajame atsirado juodas kampas“, – pasakoja Aldona.

Ji kreipėsi į namo administratorių ir išgirdo patarimą dažniau vėdinti patalpas.

Tačiau būtent čia prasideda uždaras ratas, kurį gerai pažįsta daugelis taupančių žmonių. Atidarai langą – kambarys atvėsta. Kambariui atvėsus norisi daugiau šildyti. O daugiau šildymo reiškia dar didesnes išlaidas.

Aldona sako vėdinanti rytais, dieną ir vakare, tačiau problemos tai kol kas neišsprendė.

„Jeigu nevėdini, sako, bus drėgmė. Jeigu vėdini – šalta. O kai šalta, reikia šildyti. Viskas gal teoriškai ir paprasta, bet pabandyk taip gyventi, kai kiekvieną eurą skaičiuoji“, – sako ji.

Kodėl po renovacijos apskritai gali atsirasti drėgmės?

Pelėsio atsiradimas po namo atnaujinimo nebūtinai reiškia, kad pati renovacija savaime buvo bloga. Tačiau tokios problemos taip pat neturėtų būti automatiškai nurašomos vien gyventojo įpročiams.

Atnaujinus pastatą pasikeičia jo sandarumas. Pakeitus langus, apšiltinus sienas ir sumažinus natūralų oro judėjimą, ypač svarbus tampa tinkamai veikiantis vėdinimas. Jeigu drėgnas oras iš patalpų pasišalina nepakankamai, ant šaltesnių paviršių gali pradėti kauptis drėgmė.

Svarbūs gali būti ir šaltesni sienų kampai ar kitos konstrukcijų vietos. Todėl vien iš nuotraukos arba pasakymo „dažniau vėdinkite“ nustatyti tikrosios problemos priežasties nepakanka.

Būtent to Aldona ir pasigenda.

Ji nenori ieškoti kaltųjų dėl paties konflikto. Moteriai reikia aiškaus atsakymo: kodėl pelėsis atsirado būtent po renovacijos ir kas turi padaryti taip, kad jis nebegrįžtų.

Aldona laukia specialistų apžiūros ir tikisi, kad bus įvertintas ne tik pats pelėsis, bet ir jo priežastis.

„Buto vertė pakilo“ – bet pensininkei tai menka paguoda

Renovuojant daugiabutį dažniausiai kalbama apie viso namo naudą. Pastatas tampa tvarkingesnis, sumažėja šilumos nuostoliai, atnaujinamos jo konstrukcijos, pasikeičia išvaizda.

Tačiau kiekvienas gyventojas tokius pokyčius pajunta skirtingai.

Dirbančiam žmogui papildoma mėnesio įmoka gali reikšti mažiau pinigų pramogoms ar santaupoms. Žmogui, kuris gyvena tik iš pensijos ir neturi didesnių santaupų, tas pats skaičius sąskaitoje gali reikšti visai kitus pasirinkimus.

Aldona sako dažnai girdinti argumentą, kad po renovacijos padidėja būsto vertė.

Tačiau jai tai nėra svarbiausias dalykas.

„Ką man reiškia, kad jis brangesnis? Aš jo nepardavinėju. Čia mano namai. Man reikia čia gyventi“, – sako moteris.

Būtent čia atsiranda skirtumas tarp renovacijos kaip investicijos ir renovacijos kaip kasdienės išlaidos. Popieriuje galima skaičiuoti namo vertę, energinį efektyvumą ar ilgalaikę naudą, tačiau žmogus pirmiausia mato tai, kiek pinigų lieka jo sąskaitoje mėnesio pabaigoje.

Jeigu kartu atsiranda ir problemų bute, pažadėtas pagerėjimas žmogui gali pasirodyti dar sunkiau suprantamas.

Gražus fasadas problemos kambaryje neišsprendžia

Aldonos miegamojo kampas jai tapo savotišku visos istorijos simboliu.

Pastoliai nuimti. Fasadas sutvarkytas. Iš gatvės namas atrodo naujesnis ir tvarkingesnis. Tačiau renovacijos kokybė gyventojui matuojama ne vien tuo, kaip atrodo namas iš lauko.

Rezultatas iš tikrųjų pasimato tada, kai ateina pirmasis šaltasis sezonas. Ar bute šilta? Ar nesikaupia drėgmė? Ar veikia ventiliacija? Ar sąskaitos suprantamos? Ar atsiradus defektams žmogus žino, į ką kreiptis?

Jeigu po darbų bute pradeda rastis pelėsis, svarbu ieškoti konkrečios priežasties. Reikėtų įvertinti ventiliaciją, drėgmės kaupimąsi, šaltesnes konstrukcijų vietas ir pačių atliktų darbų būklę.

Vien pasakyti žmogui „daugiau vėdinkite“ ne visada pakanka.

Ypač tada, kai gyventojas teigia iki renovacijos tokios problemos apskritai neturėjęs.

Didžiausia baimė – ne pati renovacija, o jausmas, kad likai vienas

Aldona pabrėžia nesanti prieš daugiabučių atnaujinimą. Ji supranta, kad senus pastatus reikia remontuoti ir kad darbai kainuoja.

Tačiau moteris norėtų vieno – kad gyventojas nebūtų paliekamas vienas tada, kai prasideda nebe pažadai, o tikrosios problemos.

„Aš visą gyvenimą mokėjau, ką reikėjo mokėti. Nuo nieko nebėgau. Bet dabar toks jausmas, kad jau viskas nuspręsta: turi mokėti ir tiek. O jeigu tau kažkas negerai, tada pats ir aiškinkis“, – sako Aldona.

Renovacija žmogui baigiasi ne tada, kai nuo namo nuimami pastoliai. Ji baigiasi tada, kai galima normaliai gyventi atnaujintame būste.

Jeigu gyventojas po darbų randa drėkstančią sieną ar pelėsį, problema neturėtų likti tik jo asmeniniu rūpesčiu. Lygiai taip pat žmogui turi būti aišku, už ką ir kiek jis moka.

Aldona šiandien neprašo nei ypatingų sąlygų, nei prabangaus remonto. Ji nori, kad jos miegamajame nebūtų pelėsio ir kad renovacija, už kurią teks mokėti, iš tiesų reikštų geresnes gyvenimo sąlygas.

Nes žmogui „nauja gyvenimo kokybė“ nėra naujai nudažytas fasadas. Tai galimybė vakare ramiai užmigti savo bute ir ryte nebijoti atsidaryti sąskaitos.