Paparčiai kieme atrodo labai gražiai – tankūs, žali, beveik miško nuotaiką sukuriantys augalai. Bet aš jų prie namo nebesodinčiau. Paparčiai mėgsta pavėsį ir drėgmę, o būtent tokia aplinka gali tapti patogi erkėms, šliužams ir pelėsį skatinančiai drėgmei. Pats augalas nėra „blogas“, tačiau netinkamoje vietoje jis greitai tampa problema. Erkės mėgsta drėgnas, pavėsingas vietas su žema ar tankia augmenija, o paparčiai būtent tokias sąlygas dažnai ir sukuria.
Iš pradžių paparčiai atrodė kaip idealus sprendimas
Paparčius pasodinau ten, kur daug kas nenori augti – prie namo, pavėsyje, šalia takelio. Saulės ten mažai, žemė ilgiau išlieka drėgna, todėl atrodė, kad geresnio augalo ir nesugalvosi.
Iš pradžių jie tikrai džiugino. Greitai sužaliavo, užpildė tuščią kampą, paslėpė nepatrauklią sienos apačią. Nereikėjo daug priežiūros, nereikėjo nuolat laistyti, o vaizdas buvo tvarkingas ir natūralus.
Bet po kurio laiko supratau, kad grožis turi kainą. Po lapais žemė beveik niekada neišdžiūdavo. Ten kaupėsi nukritę lapai, drėgmė, šešėlis, o oras sunkiai judėjo. Kampas, kuris anksčiau buvo tiesiog tuščias, virto nuolat drėgna slėptuve.
Kodėl tokia vieta patinka ne tik augalui
Paparčiai patys savaime erkių „nepritraukia“ taip, kaip gėlės pritraukia bites. Problema kita: jie sukuria aplinką, kurioje erkėms lengviau išgyventi. Tankūs lapai sulaiko drėgmę, dengia žemę nuo saulės ir suteikia slėptuvę smulkiems gyvūnams, kurie gali pernešti erkes. Specialistų aiškinimu, būtent šilta, drėgna ir pavėsinga žema augmenija yra viena palankiausių erkių buveinių.
Tą patį pastebėjau ir su bendra kiemo priežiūra. Ten, kur paparčiai augo tankiausiai, dažniau laikėsi drėgmė, sunkiau buvo išgrėbti lapus, o po lietaus vieta ilgai neišdžiūdavo. Jei tokia zona yra prie pat sienos ar pamatų, tai nėra gerai.
Pelėsis dažniausiai atsiranda ne dėl vieno augalo, o dėl nuolatinės drėgmės ir prasto oro judėjimo. Tačiau tankūs pavėsio augalai prie pat pastato gali prie to prisidėti. Jeigu siena nuolat drėgna, prie jos prisispaudę augalai neleidžia jai greitai išdžiūti.
Paparčių visiškai neatsisakau, bet jų vietą renkuosi kitaip
Dabar paparčius sodinčiau tik ten, kur jiems yra erdvės ir kur jie nėra prisispaudę prie namo. Jie gali puikiai atrodyti sodo pakraštyje, po medžiais, palei takelį ar natūralesnėje kiemo vietoje, kur drėgmė nekenkia pastatui.
Svarbiausia – nepalikti jų visiškai be kontrolės. Reikia praretinti kerus, pašalinti senus lapus, neleisti susidaryti storam pūvančių augalų sluoksniui. Aplink namą man dabar svarbiau, kad būtų sausiau, šviesiau ir lengviau prižiūrėti.
Jei paparčiai jau auga arti sienos, pirmiausia jų neišraučiau paniškai. Tiesiog patikrinčiau kelis dalykus: ar po jais nesikaupia nuolatinė drėgmė, ar siena po lietaus greitai išdžiūsta, ar nėra pelėsio kvapo, ar vaikai ir augintiniai dažnai vaikšto per tą vietą.
Paparčiai nėra augalas, kurio reikia bijoti. Bet tai tikrai nėra geriausias pasirinkimas prie pat namo, terasos ar vaikų žaidimų zonos. Jie gražiausi ten, kur gali augti kaip miško augalas – pavėsyje, bet ne ten, kur jų sukuriama drėgmė ir tankmė ima dirbti prieš namus ir šeimos patogumą.
