Žolelių arbata dažnai atrodo kaip saugiausias pasirinkimas: ramunėlės „nuo visko“, mėta „pilvui“, čiobreliai „nuo kosulio“. Tačiau augalai nėra tik kvapnus vanduo. Juose yra veikliųjų medžiagų, todėl viena arbata gali padėti užmigti ar palengvinti virškinimą, o kita – netikti vartojant vaistus, nėštumo metu ar turint lėtinių ligų.
Būtent čia ir slypi svarbiausia klaida. Žmonės žoleles dažnai geria taip, lyg jos negalėtų pakenkti: stipriau užplikė, gėrė kasdien, sumaišė penkias ar dešimt rūšių, nes „natūralu“. Tačiau natūralu nereiškia visiškai saugu. Žolelių arbatos veikia švelniau nei vaistai, bet jos vis tiek veikia.
Todėl verta žinoti ne tik kuri žolė kam tinka, bet ir kada jos geriau vengti.
Ramunėlės, mėta ir melisa: švelniausios, bet ne visiems
Ramunėlės yra viena populiariausių vaistinių žolelių. Jos dažnai geriamos esant stresui, pilvo pūtimui, lengvam skrandžio sudirgimui, peršalimui ar prieš miegą. Ramunėlių arbata gali raminti, mažinti spazmus, švelniai veikti uždegiminius procesus, o gargaliavimas ramunėlių užpilu gali palengvinti sudirgusią gerklę.
Paprastas paruošimas: 1–2 arbatiniai šaukšteliai džiovintų žiedų stiklinei karšto vandens, palaikyti 5–10 minučių ir nukošti.
Tačiau ramunėlės nėra universalios. Jos gali netikti žmonėms, linkusiems į alergijas kai kuriems augalams, taip pat tiems, kuriems dažnai pasireiškia viduriavimas, nes ramunėlės gali švelniai laisvinti. Nereikėtų jų gerti mėnesiais be pertraukos vien todėl, kad „sveika“.
Mėta – kita labai mėgstama arbata. Ji padeda, kai vargina pilvo spazmai, pykinimas, meteorizmas, įtampa ar lengvas galvos skausmas. Mentolis atpalaiduoja lygiuosius raumenis, todėl mėtų arbata dažnai palengvina virškinimo diskomfortą.
Mėtą geriausia plikyti trumpai: apie 1 arbatinį šaukštelį lapų stiklinei vandens, 5–7 minutes. Jei laikysite per ilgai, atsiras kartumas.
Tačiau yra svarbi išimtis: jei vargina rėmuo ar gastroezofaginis refliuksas, mėta gali pabloginti savijautą. Ji atpalaiduoja sfinkterį tarp skrandžio ir stemplės, todėl rūgštis gali lengviau kilti aukštyn.
Melisa veikia švelniau nei mėta. Ji tinka nervinei įtampai, nerimui, lengvam nemigimui, pykinimui ar spazmams. Jos aromatas primena citriną, o poveikis dažnai būna ramesnis, ne toks „šaltas“ kaip mėtų. Vis dėlto žmonėms, kurių kraujospūdis žemas, melisą reikėtų gerti atsargiai – ji gali dar labiau atpalaiduoti ir apsunkinti savijautą.
Čiobreliai, liepžiedžiai, imbieras ir erškėtuogės: dažniausiai renkami peršalus
Čiobreliai daugeliui asocijuojasi su kosuliu. Ir ne be reikalo. Juose esantys eteriniai aliejai, tokie kaip timolis ir karvakrolis, pasižymi antiseptinėmis savybėmis, o pati arbata gali padėti lengviau atsikosėti, kai vargina bronchų ar gerklės sudirgimas.
Čiobrelius galima plikyti taip: 1 arbatinis šaukštelis su kaupu stiklinei karšto vandens, palaikyti 10–15 minučių uždengus. Tinka gerti šiltą, galima su medumi, jei žmogus jį toleruoja.
Tačiau čiobreliai netinka visiems. Atsargumo reikia sergant skydliaukės ligomis, ypač esant padidėjusiai jos veiklai, taip pat paūmėjus skrandžio opai. Nėštumo metu čiobrelių didesniais kiekiais geriau nevartoti nepasitarus su gydytoju.
Liepžiedžiai – klasika peršalus. Jie geriami karščiuojant, kai norisi prakaituoti, taip pat esant gerklės sudirgimui ar kosuliui. Liepžiedžių arbata gali švelniai raminti ir skatinti prakaitavimą.
Tačiau čia svarbu saikas. Liepžiedžiai dėl prakaitavimo gali labiau apkrauti širdį, todėl jų nereikėtų gerti dideliais kiekiais ar labai dažnai, ypač jei yra širdies ir kraujagyslių ligų.
Imbieras – stipresnis pasirinkimas. Jis šildo, gali padėti prasidedant peršalimui, pykinant, sušalus, po sunkesnio maisto. Šviežio imbiero arbatai užtenka 2–3 cm šaknies gabalėlio: supjaustykite plonomis riekelėmis, užpilkite karštu vandeniu ir palaikykite 5–7 minutes.
Tačiau imbieras gali dirginti skrandį, todėl netinka visiems, kam yra gastritas, refliuksas ar opa. Jis taip pat gali veikti kraujo krešėjimą, todėl vartojant kraują skystinančius vaistus dėl jo reikėtų pasitarti su gydytoju.
Erškėtuogės vertinamos dėl vitamino C ir rūgštaus skonio. Jos tinka šaltuoju sezonu, kai norisi stipresnio, vaisiško, organizmą tonizuojančio gėrimo. Tačiau jų nereikėtų virti ar plikyti labai agresyviai, jei norite išsaugoti daugiau naudingų medžiagų. Geriau užpilti ne verdančiu, o maždaug 80–85 °C vandeniu ir palaikyti termose kelias valandas arba per naktį.
Svarbi detalė: erškėtuogių arbata yra rūgšti, todėl dažnai geriama gali kenkti dantų emaliui. Ją verta gerti per šiaudelį arba po to praskalauti burną vandeniu. Atsargumo reikia ir turint padidėjusį skrandžio rūgštingumą, opaligę ar polinkį į trombozes.
Jonažolė ir dilgėlė: veiksmingos, bet čia klaidos pavojingiausios
Jonažolė – viena tų žolelių, su kuria reikėtų elgtis ypač atsargiai. Ji siejama su nuotaikos gerinimu, lengvesnio nerimo mažinimu, miego kokybe. Kai kuriose šalyse jonažolė laikoma augaline priemone lengvesnėms nuotaikos problemoms.
Tačiau jonažolė turi labai daug sąveikų su vaistais. Ji gali keisti kepenų fermentų veiklą ir dėl to silpninti arba iškraipyti įvairių vaistų poveikį. Ypač svarbu jos nederinti su kontraceptinėmis tabletėmis, antidepresantais, kai kuriais širdies vaistais, vaistais nuo epilepsijos, kraują skystinančiais preparatais ir kitais medikamentais.
Ji taip pat didina jautrumą saulei. Vartojant jonažolę ir daug būnant saulėje, galima lengviau nudegti.
Todėl jonažolė nėra arbata „šiaip sau vakarui“. Jei vartojate vaistus, esate nėščia, žindote ar turite rimtesnių sveikatos problemų, jos nereikėtų pradėti gerti savarankiškai.
Dilgėlė – kita stipri žolė. Joje yra geležies, kalcio, vitaminų, ji dažnai geriama pavasarį kaip stiprinanti arbata. Dilgėlė gali būti naudinga žmonėms, kuriems reikia daugiau mineralų, taip pat esant gausesnėms mėnesinėms, bet čia vėl būtinas atsargumas.
Dilgėlė gali veikti kraujo krešėjimą, todėl netinka žmonėms, turintiems polinkį į trombozes, tromboflebitą ar vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus. Nėštumo metu ją galima vartoti tik pasitarus su gydytoju.
Kaip plikyti žolelių arbatą, kad ji būtų naudinga, o ne karti
Žolelių arbatos kokybė priklauso ne tik nuo augalo, bet ir nuo plikymo. Daugelis persistengia: užpila verdančiu vandeniu, laiko pusvalandį, deda dvigubą kiekį, nes atrodo, kad taip bus stipriau. Taip galima ištraukti daugiau kartumo ir medžiagų, kurios nebūtinai reikalingos.
Daugumai lapų ir žiedų pakanka karšto, bet ne agresyviai verdančio vandens. Užvirus vandeniui galima palaukti apie pusę minutės. Plikyti dažniausiai užtenka 5–15 minučių, priklausomai nuo žolės. Ilgiau ne visada geriau.
Geriausia naudoti stiklą, keramiką ar porcelianą. Plastikas ir metalas nėra idealūs. Paruoštos arbatos nereikėtų laikyti ilgiau nei parą, net šaldytuve – geriau kasdien užsiplikyti šviežią.
Cukraus geriau nedėti. Jei norisi švelnesnio skonio, galima rinktis medų, bet jį dėkite tik tada, kai arbata pravėsta. Kai kuriems užtenka citrinos, džiovintų obuolių ar kelių uogų.
Kada žolelių arbatos geriau negerti be gydytojo patarimo
Didžiausia klaida – žoleles vartoti kursais neįvertinus savo sveikatos. Ypač atsargūs turėtų būti nėščiosios, žindančios moterys, maži vaikai, žmonės, vartojantys nuolatinius vaistus, sergantys širdies, kepenų, inkstų, skrandžio, skydliaukės ligomis, taip pat turintys alergijų.
Jei arbata geriama kartą ar du kaip malonus gėrimas, rizika paprastai mažesnė. Bet jei norite ją vartoti kasdien dvi ar tris savaites, tai jau yra kursas. Tokiu atveju reikia žinoti, ką geriate ir kodėl.
Nereikėtų tikėti ir mitu, kad kuo daugiau žolelių mišinyje, tuo jis stipresnis. Priešingai – kuo daugiau augalų, tuo sunkiau suprasti, kas veikia, kas netinka ir su kuo gali sąveikauti. Dažnai pakanka dviejų ar trijų žolelių, o ne viso „sveikatos mišinio“ iš dešimties pavadinimų.
Paprasti deriniai gali būti tokie: ramunėlės su melisa vakarui, liepžiedžiai su čiobreliais peršalus, ramunėlės su mėta virškinimui, erškėtuogės su juodųjų serbentų lapais šaltajam sezonui. Bet net ir čia verta atsižvelgti į savo savijautą.
Esmė paprasta: žolelės padeda tada, kai pasirenkamos tiksliai
Žolelių arbatos gali būti naudingos. Ramunėlės ir melisa gali padėti nurimti, mėta – palengvinti pilvo spazmus, čiobreliai – praversti kosint, liepžiedžiai – peršalus, erškėtuogės – kai norisi rūgštaus vitaminingo gėrimo, imbieras – kai reikia šilumos.
Tačiau jos nėra stebuklas ir nėra vaistų pakaitalas. Arbata iš ramunėlių neišgydys sunkios infekcijos, jonažolė nepakeis gydymo sergant rimta depresija, o čiobreliai neatstos gydytojo, jei kosulys užsitęsė ir blogėja.
Svarbiausia taisyklė: žolelių arbatą gerkite ne todėl, kad „kažkas patarė“, o todėl, kad žinote, kam ji tinka ir kada jos negalima.
Tada ji bus ne atsitiktinis eksperimentas, o protinga kasdienės savijautos dalis.
