Kai kalbama apie imbierą, daug kas automatiškai renkasi šviežią šaknį – juk „šviežia“ dažnai skamba kaip sveikiau. Tačiau uždegimo atveju viskas ne taip paprasta. Džiovinant imbierą dalis jo veikliųjų medžiagų virsta junginiais, kurie gali pasižymėti stipresniu priešuždegiminiu aktyvumu. Todėl klausimas ne „kuris geresnis“, o kam tiksliai jį naudojate.
Ši medžiaga skirta tik informaciniams tikslams ir nėra medicininė konsultacija. Prieš keisdami mitybą, reguliariai vartodami imbierą ar naudodami jį kaip papildomą priemonę, pasitarkite su gydytoju. Nesigydykite savarankiškai.
Džiovintas imbieras nėra „silpnesnė“ šviežio versija
Imbiero poveikis siejamas su šaknyje esančiais aktyviais junginiais. Vieni svarbiausių – gingeroliai. Jie suteikia imbierui aštrumo ir yra siejami su priešuždegiminėmis savybėmis, nes gali veikti procesus, susijusius su uždegimą palaikančių medžiagų gamyba.
Tačiau čia prasideda įdomiausia dalis. Kai imbiero šaknis džiovinama, jos cheminė sudėtis pasikeičia. Dalis gingerolių virsta kitais junginiais – šogaoliais. Ir būtent tai paaiškina, kodėl džiovintas imbieras tam tikrais atvejais gali būti vertingesnis nei šviežias.
Įprasta manyti, kad apdorojimas visada reiškia nuostolį: mažiau aromato, mažiau „gyvybės“, mažiau naudos. Su imbieru ši taisyklė neveikia taip tiesmukai. Džiovinimas ne tik kažką atima, bet ir kai ką sukuria – labiau koncentruotą veikliųjų medžiagų formą.
Todėl džiovintas imbieras dažniau minimas tada, kai kalbama apie ilgesnį, lėtesnį, lėtinio pobūdžio uždegimą. Jis nėra stebuklinga gydymo priemonė, bet gali būti stipresnė palaikomoji forma nei šviežia šaknis, jei vartojamas atsakingai ir suderintas su sveikatos būkle.
Šviežias imbieras labiau tinka tada, kai reikia greito, švelnesnio poveikio
Tai nereiškia, kad šviežias imbieras prastesnis. Jis tiesiog veikia kitu kampu.
Šviežioje šaknyje daugiau išlieka lakiųjų eterinių aliejų, kurie džiovinant beveik išnyksta. Būtent dėl jų šviežias imbieras turi ryškų aromatą, gaivų aštrumą ir dažnai naudojamas tada, kai norisi greitesnio, lengvesnio poveikio: peršalus, pajutus gerklės perštėjimą, sušalus ar norint sušildyti organizmą.
Šviežias imbieras gerai tinka arbatai, sultiniui, marinatui ar patiekalui, kai svarbus ne tik poveikis, bet ir skonis. Jo aromatas gyvesnis, mažiau „sausas“, o pats pojūtis burnoje – šiltesnis ir švelnesnis nei miltelių.
Praktiškai skirtumas gali atrodyti taip: jei po ilgos dienos kelias ar sąnarys primena apie save jau ne pirmą savaitę, dažniau renkamasi džiovinto imbiero milteliai. Jei grįžote sušalę, ima kabintis peršalimas, peršti gerklę ar norisi šildančio gėrimo, patogiau rinktis šviežią šaknį.
Vienas imbieras – dvi skirtingos situacijos. Džiovintas labiau tinka koncentruotam palaikymui, šviežias – greitesniam, aromatingesniam kasdieniam naudojimui.
Kaip vartoti, kad nepersistengtumėte
Šviežią imbierą galima sutarkuoti, supjaustyti plonais griežinėliais ir užpilti karštu vandeniu. Ilgai virti jo nereikėtų, nes dalis veikliųjų medžiagų gali būti prarasta. Pakanka užpilti, palaikyti apie 10–15 minučių ir gerti kaip šildantį gėrimą.
Džiovinto imbiero milteliai yra labiau koncentruoti, todėl su jais reikia atsargiau. Orientacinis kiekis – maždaug ketvirtadalis arbatinio šaukštelio per dieną, tačiau tai nėra universali dozė visiems. Sveikatos būklė, vartojami vaistai ir jautrumas virškinimui gali labai keisti tai, kas vienam žmogui tinka, o kitam jau kelia diskomfortą.
Dar viena svarbi detalė – imbiero veikliosios medžiagos gali geriau pasisavinti vartojamos su nedideliu riebalų kiekiu. Neatsitiktinai Azijos virtuvėse imbieras dažnai trumpai pakepinamas aliejuje, o ne vien užplikomas vandeniu. Nedidelis kiekis sviesto, alyvuogių ar kokosų aliejaus gali padėti geriau įsisavinti veikliuosius junginius.
Vis dėlto imbiero nereikėtų vertinti kaip gydymo. Jis gali būti palaikomoji priemonė, bet ne vaistų, gydytojo rekomendacijų ar paskirto gydymo pakaitalas.
Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, vartojantys kraują skystinančius vaistus, nes imbieras taip pat gali turėti kraują skystinantį poveikį. Sergant tulžies akmenlige jis gali skatinti tulžies išsiskyrimą, todėl kai kuriems žmonėms tai gali sukelti diskomfortą. Esant gastritui su padidėjusiu rūgštingumu, ypač paūmėjimo metu, imbieras gali dirginti. Nėštumo metu, net jei kalbama tik apie nedidelį kiekį nuo pykinimo, sprendimą visada turėtų padėti priimti gydytojas.
Imbieras yra stiprus prieskonis, o ne neutralus priedas prie arbatos. Todėl svarbiausia pasirinkti ne tą formą, kuri skamba „sveikiau“, o tą, kuri atitinka situaciją. Džiovintas imbieras gali būti tinkamesnis, kai reikia koncentruoto priešuždegiminio palaikymo, o šviežias – kai norisi švelnesnio, greitesnio ir aromatingesnio poveikio.
