Šaldytuvas paprastai turėtų tarnauti 12–15 metų, tačiau nemažai prietaisų rimtų problemų sulaukia daug anksčiau. Dažnai kaltas ne gamyklinis brokas, o kasdieniai įpročiai, kurių savininkai net nelaiko klaidomis. Prasta ventiliacija, pavargusi tarpinė, per vėlai atliekamas atitirpinimas ir aklas pasitikėjimas reguliatoriumi gali priversti kompresorių dirbti beveik be poilsio.
Būtent kompresorius yra ta šaldytuvo dalis, kurios perkrovos vėliau kainuoja brangiausiai. Jei jis turi nuolat kompensuoti šilumos patekimą, ledą ant garintuvo ar netinkamą temperatūrą, prietaisas sensta greičiau. Gera žinia ta, kad daugumą šių problemų galima pastebėti dar tada, kai remontas nereikalingas.
Šaldytuvas negali stovėti „bet kur“ – jam reikia vietos kvėpuoti
Pirma klaida prasideda dar tada, kai šaldytuvas pastatomas virtuvėje. Dažnai jis tiesiog įstumiamas ten, kur liko vietos: šalia viryklės, prie pat sienos, į ankštą nišą ar tarp spintelių. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik interjero klausimas, tačiau šaldytuvui tokia padėtis gali būti labai nepalanki.
Šaldytuvas šilumą išskiria per kondensatorių, esantį gale arba apačioje. Kad sistema veiktų normaliai, aplink prietaisą turi cirkuliuoti oras. Jei šaldytuvas prispaustas prie sienos ar įspraustas į nišą be ventiliacijos, šiluma kaupiasi aplink korpusą, o kompresorius priverstas dirbti ilgiau ir intensyviau.
Tai reiškia paprastą dalyką: prietaisas ne šiaip naudoja daugiau elektros, bet ir greičiau dėvi svarbiausią savo mechanizmą. Kompresorius, kuris turėtų veikti ciklais su pertraukomis, gali įsijungti gerokai dažniau ir ilsėtis trumpiau. Ilgainiui toks režimas sutrumpina šaldytuvo tarnavimo laiką.
Todėl verta patikrinti tarpus. Nuo galinės šaldytuvo sienelės iki sienos turėtų likti bent 5–7 centimetrai, o šonuose – bent 2–3 centimetrai laisvos vietos. Jei šaldytuvas stovi šalia viryklės, tarp jų reikalinga šilumą izoliuojanti plokštė.
Tai atrodo smulkmena, bet praktiškai ji gali lemti skirtumą tarp prietaiso, kuris tarnauja ilgai, ir šaldytuvo, kuris po kelių metų pradeda dirbti vis garsiau, kaisti ir galiausiai reikalauti brangaus remonto.
Tarpinė išduoda problemą anksčiau nei kompresorius
Antra klaida – ignoruoti guminį durelių sandariklį. Daug kas jį pastebi tik tada, kai jis jau akivaizdžiai suskilęs, deformuotas ar atšokęs. Tačiau tarpinė pradeda kenkti šaldytuvui daug anksčiau.
Jos užduotis paprasta: sulaikyti šaltį viduje ir neleisti į kamerą patekti šiltam, drėgnam orui. Kai guma praranda elastingumą, durelės nebesandarios. Į vidų nuolat patenka šiluma, atsiranda daugiau drėgmės, ant garintuvo formuojasi šerkšnas, o kompresorius vis dažniau jungiasi bandydamas palaikyti nustatytą temperatūrą.
Taip susidaro užburtas ratas. Kuo daugiau šilumos patenka į vidų, tuo daugiau dirba sistema. Kuo daugiau ji dirba, tuo greičiau dėvisi. O žmogus dažnai tik pastebi, kad šaldytuvas karštesnis iš išorės, viduje kaupiasi drėgmė ar sąskaita už elektrą šiek tiek padidėjo.
Patikrinti tarpinę labai paprasta. Įdėkite popieriaus lapą tarp durelių ir šaldytuvo korpuso, uždarykite dureles ir pabandykite lapą ištraukti. Jei jis slysta lengvai, be jokio pasipriešinimo, tarpinė toje vietoje nebesandari.
Kitas būdas – atsargiai apeiti durelių perimetrą ir stebėti, ar kur nors jaučiamas oro judėjimas. Svarbiausia neignoruoti rezultato. Susidėvėjusi tarpinė yra pigi problema tik tol, kol ji nepavertė kompresoriaus brangia problema.
Tarpinės tarnavimo laiką galima pratęsti ją reguliariai prižiūrint. Kartą per kelis mėnesius verta nuvalyti nešvarumus, trupinius ir riebalus, o guminę dalį galima patepti nedideliu kiekiu glicerino ar vazelino. Tai padeda gumai ilgiau išlikti elastingai ir mažina trūkinėjimo riziką.
Šerkšnas nėra nekaltas „kailis“ – jis verčia šaldytuvą dirbti sunkiau
Trečia klaida aktuali tiems, kurių šaldytuvai neturi „No Frost“ sistemos arba kuriuose šaldiklyje vis dar formuojasi ledas. Daug kas šerkšną vertina kaip įprastą dalyką: šiek tiek apaugo, vadinasi, atitirpinsime kada nors vėliau.
Tačiau ledo sluoksnis ant garintuvo veikia kaip izoliacija. Jis trukdo sistemai normaliai paimti šilumą iš kameros. Kuo storesnis ledo sluoksnis, tuo daugiau darbo tenka kompresoriui. Net keli milimetrai šerkšno jau gali padidinti elektros sąnaudas ir apkrovą, o centimetro storio ledas rodo, kad atitirpinimas seniai pavėluotas.
Taisyklė paprasta: šaldytuvą ar šaldiklį reikėtų atitirpinti tada, kai šerkšno sluoksnis pasiekia maždaug 5 milimetrus. Nereikia laukti, kol ledas taps storas ir pradės trukdyti uždaryti stalčius ar dureles. Tuo metu prietaisas jau būna ilgai dirbęs sunkesniu režimu.
„No Frost“ savininkai taip pat neturėtų manyti, kad jų šaldytuvui niekada nereikia dėmesio. Tokiuose prietaisuose veikia automatinė atitirpinimo sistema, kurioje yra kaitinimo elementas ir laikmatis. Jei ši sistema sutrinka, garintuvas iš vidaus gali apaugti ledu, nors iš išorės viskas dar atrodo tvarkingai.
Tokiu atveju šaldytuvas gali pradėti prasčiau vėsinti, o kompresorius vis tiek dirbs. Žmogui atrodo, kad prietaisas „veikia“, bet iš tikrųjų jis dirba neefektyviai ir eikvoja resursą. Jei pastebite, kad šaldytuvas ilgai neatsijungia, bet temperatūra viduje nepakankamai žema, tai jau signalas tikrinti sistemą.
Reguliatorius rodo nustatymą, bet ne tikrą temperatūrą
Ketvirta klaida – manyti, kad jei reguliatorius nustatytas ties „viduriu“, šaldytuve automatiškai yra tinkama temperatūra. Taip nebūtinai yra. Ypač pigesniuose modeliuose reguliatoriai gali būti netikslūs, o tas pats nustatymas skirtinguose prietaisuose gali reikšti labai skirtingą temperatūrą.
Be to, temperatūra keičiasi nuo aplinkos sąlygų. Vasarą virtuvėje šilčiau, todėl šaldytuvas dirba sunkiau. Po didesnio apsipirkimo į vidų sudėti produktai trumpam pakelia temperatūrą. Jei durelių tarpinė praleidžia orą, temperatūra tampa nestabili. Jei šaldytuvas stovi per arti sienos, sistema gali nespėti tinkamai atiduoti šilumos.
Optimalu, kad pagrindinėje šaldytuvo kameroje būtų apie +2–5 laipsnius, o šaldiklyje – apie -18–20 laipsnių. Jei viduje šilčiau, produktai genda greičiau. Jei per šalta, kompresorius gali būti be reikalo apkraunamas.
Paprasčiausias sprendimas – įsigyti nedidelį šaldytuvo termometrą ir bent savaitę stebėti realią temperatūrą skirtingu metu. Tai kainuoja nedaug, bet leidžia suprasti, ar prietaisas iš tiesų veikia taip, kaip manote.
Ypač verta sunerimti, jei kompresorius įsijungia labai dažnai arba dirba beveik be pauzių. Tai gali reikšti vieną iš kelių problemų: blogą ventiliaciją, nesandarią tarpinę, ledo sluoksnį, neteisingą temperatūros nustatymą arba rimtesnį gedimą, pavyzdžiui, šaltnešio nuotėkį.
Šaldytuvas retai sugenda „be įspėjimo“. Dažniausiai jis ilgai siunčia ženklus: kaista šonai, kaupiasi drėgmė, dažnai jungiasi kompresorius, atsiranda storas šerkšnas, produktai genda greičiau nei įprastai. Jei šiuos ženklus pastebite laiku, problema dažnai dar būna pigi ir paprasta. Jei ignoruojate – ji virsta remontu arba naujo prietaiso pirkimu.
Todėl verta pradėti nuo keturių dalykų: patikrinti, ar šaldytuvas turi vietos ventiliacijai, įvertinti durelių tarpinę, neatidėlioti atitirpinimo ir pamatuoti tikrą temperatūrą viduje. Tai neužima daug laiko, bet gali pridėti šaldytuvui ne vienus papildomus tarnavimo metus.
