Sausmedis pavasarį skuba labiau nei daugelis kitų sodo krūmų: kol vieni augalai dar tik bunda, jis jau leidžia lapus, krauna pumpurus ir ruošiasi uogoms. Todėl gegužę svarbiausia ne skatinti naujus ūglius, o padėti žydėjimui ir vaisių mezgimui. Šiuo metu sausmedžiui labiausiai reikia fosforo, kalio ir mikroelementų, o ne gausios azoto dozės.
Kodėl gegužės tręšimas sausmedžiui toks svarbus?
Daugelis sodininkų sausmedį patręšia vos nutirpus sniegui ir tuo pavasarinę priežiūrą baigia. Tai nėra visiškai klaida: ankstyvą pavasarį nedidelis azoto kiekis padeda krūmui išleisti lapus ir pradėti augimą. Tačiau tikrasis derliaus klausimas sprendžiasi vėliau – gegužę.
Šiuo metu dauguma sausmedžių jau krauna pumpurus, žydi arba pradeda megzti pirmąsias uogas. Augalas pereina iš žalios masės auginimo į derliaus formavimą. Tai visiškai kitas etapas, todėl jam reikia kitokios mitybos.
Jei gegužę duosite daug azoto, krūmas gali atrodyti gražiai: ūgliai augs sparčiau, lapų bus daugiau. Tačiau tai gali nutikti uogų sąskaita. Derlius gali būti menkesnis, uogos – smulkesnės, vandeningesnės, prasčiau nokstančios. Sausmedžiui gegužę nereikia „varyti lapų“ – jam reikia išlaikyti žiedus, užmegzti uogas ir sukaupti jose skonį.
Dar viena priežastis, kodėl gegužės tręšimas svarbus, yra pavasariniai lietūs. Po ilgesnių liūčių dalis lengvai tirpių maisto medžiagų išsiplauna giliau, o sausmedžio šaknys yra negilios. Daug aktyvių šaknelių yra vos kelių centimetrų gylyje, todėl krūmas labai priklauso nuo to, kas yra viršutiniame dirvos sluoksnyje.
Jei šiuo metu jam trūksta fosforo, žydėjimas gali būti silpnesnis, žiedadulkės – mažiau gyvybingos, o dalis užsimezgusių uogų gali nubyrėti dar žalios. Jei trūksta kalio, uogos būna rūgštesnės, mažesnės, ne tokios tvirtos.
Fosforas ir kalis – pagrindinė gegužės atrama
Nuo pumpurų pasirodymo sausmedžiui svarbiausia tampa fosforas ir kalis. Fosforas padeda šaknims, žydėjimui ir vaisių užmezgimui. Kalis atsakingas už cukrų kaupimąsi, uogų tvirtumą, skonį ir bendrą augalo atsparumą.
Jei naudojate mineralines trąšas, vienas paprasčiausių variantų – superfosfatas ir kalio sulfatas. Sausmedžiui netinka trąšos su chloru, todėl kalio sulfatas yra saugesnis pasirinkimas.
10 litrų vandens galima ištirpinti:
- 20–30 g dvigubo superfosfato;
- 15–20 g kalio sulfato.
Superfosfatas šaltame vandenyje tirpsta sunkiau, todėl patogiau jį iš pradžių užpilti karštu vandeniu, išmaišyti, atvėsinti ir tik tada supilti į bendrą tirpalą. Tokiu mišiniu sausmedis palaistomas ne prie pat kamieno, o palei vainiko projekciją – ten, kur yra daugiau aktyvių šaknelių.
Dar patogesnis variantas – monokalio fosfatas. Tai greitai pasisavinama trąša, kurioje yra ir fosforo, ir kalio. Gegužę ji labai tinkama, nes veikia būtent žydėjimo ir uogų mezgimo kryptimi. 10 litrų vandens paprastai pakanka maždaug 2 valgomųjų šaukštų šios trąšos.
Tik svarbu jos nemaišyti su kalcio ar magnio turinčiomis trąšomis, nes gali susidaryti sunkiai tirpūs junginiai. Geriau tokias trąšas naudoti atskirai.
Jei renkatės kompleksines trąšas, reikėtų žiūrėti, kad jose nebūtų per daug azoto. Pavyzdžiui, nitroamofoska ar azofoska su santykiu 16:16:16 gali būti naudojama tik sumažinta doze – apie 20–30 g 10 litrų vandens. Tačiau jei krūmas jau tankus, lapai sodriai žali ir augimas stiprus, gegužę tokio azoto geriau vengti.
Pelenai – paprasta priemonė saldesnėms uogoms
Jei norisi švelnesnio, natūralesnio tręšimo, sausmedžiui gegužę labai tinka medžio pelenai. Juose yra kalio, kalcio, fosforo ir mikroelementų. Pelenai ypač vertingi dėl to, kad padeda gerinti uogų skonį ir stiprina augalą be perteklinio azoto.
Sausmedis gerai jaučiasi neutralioje arba šiek tiek šarminėje dirvoje, todėl pelenai jam dažnai tinka geriau nei rūgščią terpę mėgstančioms kultūroms. Tačiau svarbu naudoti tik švarius medžio pelenus – ne nuo dažytos, lakuotos ar impregnuotos medienos.
Pelenų užpilui galima imti maždaug 3 litrų stiklainį persijotų pelenų ir užpilti 10 litrų vandens. Mišinį reikia gerai išmaišyti, palikti parai, kartais pamaišyti, o prieš naudojimą perkošti. Po suaugusiu krūmu pilama apie 5 litrus tokio užpilo.
Pelenai nėra greitas „stebuklas“, bet jie labai gerai palaiko derliaus kokybę: uogos tampa tvirtesnės, skonis pilnesnis, o augalas geriau atlaiko pavasario svyravimus.
Vištų mėšlo ar kitų stiprių azotinių organinių trąšų gegužę reikėtų vengti, nebent krūmas akivaizdžiai badauja: lapai blyškūs, augimas silpnas, ūgliai trumpi. Tokiu atveju galima naudoti labai silpną fermentuoto vištų mėšlo tirpalą – 1 dalis užpilo ir 20 dalių vandens. Vienam krūmui pakanka 3–5 litrų, bet tik po gero palaistymo švariu vandeniu.
Jei sausmedis atrodo sveikas, geriau jo azotu nepermaitinti. Gegužę per daug azoto gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Mikroelementai: mažos dozės, bet didelė įtaka derliui
Sausmedžio žydėjimui ypač svarbus boras. Jo trūkumo ne visada iškart pastebėsite, bet pasekmės gali būti aiškios: dalis žiedų nubyra, uogų užsimezga mažiau, jos būna smulkesnės ar deformuotos.
Paprasčiausias būdas – purškimas boro rūgštimi. Tirpalas labai silpnas: 1 g boro rūgšties 10 litrų vandens. Kad boro rūgštis geriau ištirptų, pirmiausia ją reikia išmaišyti nedideliame kiekyje šilto vandens, o tada supilti į bendrą tūrį.
Purkšti geriausia pumpuravimo metu ir dar kartą po žydėjimo, kai pradeda formuotis užuomazgos. Svarbu tai daryti vakare arba debesuotą, ramią dieną, kad lapai nenudegtų saulėje. Žydinčių krūmų geriau stipriai nepurkšti vidury dienos, nes galima trukdyti vabzdžiams apdulkintojams.
Dar vienas svarbus elementas – magnis. Jis tiesiogiai susijęs su chlorofilu ir fotosinteze, todėl veikia augalo gyvybingumą ir uogų cukrų kaupimą. Jei lapai pradeda gelsti tarp gyslų, o krūmas atrodo pavargęs, gali trūkti magnio.
Tokiu atveju tinka kalimagnezija. Ji duoda ir kalio, ir magnio. Tirpalui pakanka 10–15 g 10 litrų vandens. Tai ypač naudinga, jei norisi ne tik didesnio derliaus, bet ir geresnio uogų skonio.
Cinkas sausmedžiui reikalingas labai mažais kiekiais, todėl jo nereikėtų naudoti „dėl visa ko“. Jei nėra aiškaus poreikio ar specialisto rekomendacijos, geriau nepersistengti su mikroelementų mišiniais. Perteklius kartais kenkia ne mažiau nei trūkumas.
Kaip tręšti, kad nepažeistumėte šaknų?
Sausmedžio šaknys yra arti paviršiaus, todėl gegužę nereikėtų giliai purenti ar kasti žemės aplink krūmą. Taip galima pažeisti smulkias įsiurbiančias šakneles, kurios kaip tik tuo metu labai reikalingos žydėjimui ir uogų formavimuisi.
Dėl to gegužę geriausia naudoti skystus tirpalus. Jie pasiskirsto tolygiau ir greičiau pasiekia šaknis. Prieš bet kokį tręšimą krūmą būtina palaistyti švariu vandeniu. Tai apsaugo šaknis nuo nudeginimo ir padeda maisto medžiagoms tolygiau patekti į dirvą.
Suaugusiam 5–7 metų sausmedžio krūmui paprastai pakanka apie 5 litrų trąšų tirpalo. Jaunesniam krūmui dozę reikėtų mažinti perpus. Labai dideliam, senam ir vešliam krūmui galima duoti iki kibiro tirpalo, bet tik jei jis sveikas ir tikrai aktyviai dera.
Tirpalą pilkite ne prie pat kamieno. Geriau laistyti aplink krūmą, maždaug pagal lajos kraštą. Ten susitelkusi didesnė aktyvių šaknų dalis.
Lapų tręšimą taip pat reikia daryti atsargiai. Geriausias laikas – prieš masinį žydėjimą arba jau po jo, kai žiedlapiai nukritę ir pradeda formuotis uogos. Jei purškiate žydėjimo metu, darykite tai labai švelniai, anksti ryte arba vakare, kad netrukdytumėte bitėms ir kitiems apdulkintojams.
Gegužės tręšimas sausmedžiui nėra tiesiog dar vienas darbas sode. Tai momentas, kai galima tiesiogiai paveikti būsimą derlių. Jei šiuo metu nepermaitinsite azotu, o duosite fosforo, kalio, pelenų ir prireikus mikroelementų, krūmas turės daugiau jėgų išlaikyti žiedus, užmegzti uogas ir sukaupti jose saldumą.
Sausmedis ankstyvas, todėl jis nelaukia, kol sodininkas prisimins trąšas birželį. Jo derlius kuriamas dabar – gegužę, kai ant šakų dar tik formuojasi tai, ką vėliau skinsite kaip pirmąsias vasaros uogas.
