Arbūzų auginime daugiausia klaidų padaroma ne vasarą, o sodinimo dieną. Jei sėklos ar daigai patenka į dar šaltą žemę, augalas sustoja, silpsta arba visai sunyksta. Dideli ir saldūs arbūzai prasideda nuo vienos paprastos taisyklės – sodinti tik tada, kai dirva jau tikrai įšilusi, o šalnų pavojus praėjęs.
Didžiausia klaida – pasodinti per anksti
Arbūzas nėra ta daržovė, kuri atleis šaltą startą. Tai šilumamėgė kultūra, todėl vien saulėtas oras dieną dar nereiškia, kad galima skubėti į lysvę. Svarbiausia yra ne kalendorius, o dirvos temperatūra.
Atvirame grunte arbūzus verta sėti ar sodinti tik tada, kai žemė įšilusi bent iki +21 °C. Šiltnamyje ar po priedanga ji turėtų būti dar šiltesnė – apie +23 °C. Jei dirva vėsi, sėklos gali pūti, o daigai sunkiai prigyja ir ilgai nejuda iš vietos.
Dėl to dažnas daržininkas nusivilia: sėklos geros, veislė pasirinkta tinkama, vieta lyg ir saulėta, bet augalai auga vangiai. Dažnai priežastis viena – arbūzai buvo pasodinti per anksti.
Geriau pavėluoti keliomis dienomis, negu paskubėti keliomis savaitėmis. Arbūzui šiltas startas svarbesnis už ankstyvą startą.
Dažniausiai tinkamas metas ateina praėjus kelioms savaitėms po paskutinių pavasarinių šalnų. Jei pavasaris vėsus ir naktys dar šaltos, verta palaukti. Arbūzui reikia ne vienos šiltos dienos, o stabilios šilumos.
Kur sodinti, kad vaisiai būtų saldūs?
Net tinkamu laiku pasodinti arbūzai gero derliaus neduos, jei jiems trūks saulės. Šiai kultūrai reikia atviros, šiltos, nuo vėjų kiek apsaugotos vietos. Kuo daugiau tiesioginės saulės gaus augalas, tuo geriau bręs vaisiai ir tuo daugiau saldumo jie sukaups.
Pavėsis arbūzams netinka. Ten jie gali užauginti lapus, bet vaisiai bus smulkesni, vandeningesni ir ne tokie saldūs. Jei vieta gauna saulės tik dalį dienos, geriau ją palikti kitoms kultūroms, o arbūzams parinkti šilčiausią sklypo kampą.
Svarbi ir sėjomaina. Arbūzų nereikėtų sodinti ten, kur prieš tai augo bulvės, pomidorai, paprikos ar moliūginiai augalai. Prastesni pirmtakai yra ir cukinijos, agurkai, moliūgai, nes jie gali palikti panašių ligų ar nualinti dirvą panašiu būdu.
Geresni pirmtakai – svogūnai, kopūstai, javai, ankštinės ar liucerna. Po jų dirva arbūzams dažniausiai būna palankesnė.
Arbūzas nemėgsta konkurencijos. Jam reikia ne tik saulės, bet ir vietos. Per tankiai susodinti augalai prasčiau vėdinasi, labiau serga, o vaisiai negauna pakankamai energijos užaugti dideli ir saldūs.
Kokia dirva arbūzams tinkamiausia?
Arbūzai geriausiai auga lengvoje, purioje, laidžioje dirvoje. Jų šaknims reikia oro, šilumos ir galimybės lengvai skverbtis gilyn. Sunki, molinga, užmirkstanti žemė arbūzams yra viena blogiausių sąlygų.
Jei dirva sunki, ją verta pagerinti smėliu. Galima įmaišyti maždaug du kibirus smėlio vienam kvadratiniam metrui, kad žemė taptų puresnė ir geriau praleistų vandenį. Taip šaknys lengviau vystysis, o augalai greičiau įsitvirtins.
Tačiau su trąšomis reikia atsargumo. Šviežio mėšlo arbūzams geriau nenaudoti. Jis gali pažeisti šaknis, paskatinti ligas ir duoti per daug azoto. Tada augalas augins daug lapų, bet vaisiai gali megztis prasčiau.
Geriausias pasirinkimas – gerai perpuvęs kompostas arba iš anksto paruošta, rudenį pagerinta dirva. Arbūzams reikia maistingos, bet ne „degančios“ žemės.
Ko reikia, kad arbūzai spėtų sunokti?
Arbūzams reikia ilgo šilto periodo. Nuo pasodinimo iki pilno vaisių sunokimo paprastai prireikia apie 70–100 dienų šilumos, priklausomai nuo veislės ir oro sąlygų.
Todėl vėsesnėse vietose verta rinktis ankstyvesnes veisles. Jos turi daugiau šansų spėti subrandinti vaisius, ypač jei vasara nėra labai karšta. Jei pasirenkama vėlyva veislė, o šilumos trūksta, arbūzai gali užaugti, bet nespėti normaliai prinokti.
Pirmomis savaitėmis po pasodinimo svarbu saugoti augalus nuo šalčio. Jei naktys dar vėsios, galima naudoti agroplėvelę ar laikiną priedangą. Tačiau dieną, kai šilta, augalams reikia šviesos ir vėdinimo.
Laistyti reikėtų saikingai, bet reguliariai, ypač kol augalai įsitvirtina ir pradeda auginti vaisius. Vėliau, artėjant nokimui, per didelis vandens kiekis gali mažinti saldumą, todėl laistymas turi būti protingas, ne nuolatinis mirkymas.
Saldus arbūzas užauga ne nuo vieno triuko, o nuo visos grandinės: šilta dirva, saulėta vieta, puri žemė, tinkama veislė ir kantrybė.
Jei arbūzus pasodinsite į šaltą dirvą, jie ilgai sirgs ir atsiliks. Jei parinksite pavėsį, vaisiai bus silpni. Jei persistengsite su šviežiu mėšlu, gausite lapus vietoj derliaus. Bet jei palauksite tinkamos šilumos ir duosite augalui geras sąlygas, net ir ne pačioje karščiausioje vasaroje galima sulaukti gražių, sultingų ir saldžių arbūzų.
