Kruizas, turėjęs tapti kelione per vandenyną, virto medicinine krize: laive „MV Hondius“, plaukusiame iš Argentinos Vakarų Afrikos kryptimi, fiksuotas hantaviruso protrūkis. Ši infekcija pavojinga ne vien dėl didelio mirtingumo, bet ir dėl to, kad pirmieji simptomai gali atrodyti kaip įprasta virusinė liga, o būklė vėliau pablogėja labai greitai.
Kaip galėjo prasidėti protrūkis ir kodėl laivas tapo rizikinga vieta
Pirminiais duomenimis, infekcijos šaltinis galėjo būti trumpa stotelė Argentinos Ušuajos mieste. Manoma, kad dalis turistų, stebėjusių paukščius, galėjo įkvėpti dulkių, kuriose buvo užkrėstų graužikų išmatų dalelių. Būtent taip hantavirusas dažniausiai patenka į žmogaus organizmą – ne per įkandimą, o per užterštas dulkes, išmatas, šlapimą ar seiles, kurios patenka į kvėpavimo takus.
Laive buvo daugiau nei 140 žmonių. Pranešama, kad trys žmonės mirė, mažiausiai septyni keleiviai yra prižiūrimi medikų. Įguloje taip pat buvo penki ukrainiečiai, tačiau, nurodoma, kad tarp jų užsikrėtusių ar sveikatos sutrikimų turinčių asmenų šiuo metu nėra.
Situaciją apsunkino tai, kad dalis keleivių išlipo Šventosios Elenos saloje ir išskrido namo, tarp jų – ir į Jungtines Valstijas. Dėl to kelių šalių tarnyboms teko pradėti kontaktų atsekimą. Tokiais atvejais svarbu ne panikuoti, o tiksliai nustatyti, kas turėjo artimą kontaktą su sergančiaisiais ir kada galėjo pasireikšti pirmieji simptomai.
Uždaros laivo erdvės visada kelia papildomą riziką, nes žmonės ilgą laiką būna arti vieni kitų, dalijasi bendromis patalpomis, o medicininė pagalba jūroje yra ribota. Vis dėlto hantaviruso atveju svarbu suprasti vieną dalyką: jis nėra toks lengvai plintantis kaip kvėpavimo takų virusai, pavyzdžiui, COVID-19. Daugeliu atvejų užsikrečiama nuo aplinkos, užterštos graužikų išskyromis, o ne nuo atsitiktinio prasilenkimo su žmogumi.
Kodėl hantavirusas gali taip greitai pažeisti organizmą
JAV armijos medicinos instituto virusologas dr. Jay Hooperis aiškina, kad hantavirusas yra ypač pavojingas dėl to, kaip jis veikia kraujagysles. Virusas atakuoja endotelio ląsteles – vidinį kraujagyslių sluoksnį, kuris padeda išlaikyti skysčius ten, kur jie turi būti.
Kai šios ląstelės pažeidžiamos, kraujagyslės pradeda prarasti savo barjerinę funkciją. Paprastai tariant, jos tampa tarsi pralaidžios. Skysčiai ima skverbtis į audinius, o pavojingiausia – į plaučius. Dėl to žmogui gali greitai pasidaryti sunku kvėpuoti, prasidėti ūmus kvėpavimo nepakankamumas.
Būtent todėl hantavirusinė infekcija gali atrodyti apgaulingai. Pradžioje žmogus gali jausti bendrą silpnumą, karščiavimą, raumenų skausmus, galvos skausmą ar virškinimo sutrikimus. Tokie požymiai nėra specifiniai ir gali priminti gripą ar kitą virusinę ligą. Tačiau vėliau būklė gali staigiai blogėti: atsiranda dusulys, spaudimas krūtinėje, stiprus nuovargis, kvėpavimo pasunkėjimas.
Didžiausia klaida tokioje situacijoje – laukti, kol „praeis savaime“, ypač jei prieš tai žmogus buvo vietovėje, kur galėjo būti kontaktas su graužikais, jų išmatomis ar dulkėmis užterštomis patalpomis. Jei po galimo kontakto su graužikų užteršta aplinka atsiranda karščiavimas ir kvėpavimo sutrikimai, reikia skubiai kreiptis į medikus.
Nurodoma, kad mirtingumas nuo sunkios hantavirusinės ligos gali siekti apie 35 procentus. Tai nereiškia, kad kiekvienas užsikrėtęs žmogus miršta, tačiau rodo, jog liga yra rimta ir negali būti vertinama kaip paprastas peršalimas. Specifinio plačiai taikomo vaisto ar vakcinos nuo hantaviruso nėra, todėl gydymas dažniausiai remiasi ankstyvu būklės atpažinimu, intensyvia medicinine priežiūra ir kvėpavimo bei kraujotakos palaikymu.
Ar tai gali virsti nauja pandemija ir kaip sumažinti riziką
Nors pranešama apie Andų viruso atmainą, kuri išskirtinė tuo, kad tam tikromis sąlygomis gali plisti iš žmogaus žmogui, specialistai pabrėžia, jog pasaulinės pandemijos tikimybė laikoma maža. Pagrindinė priežastis – hantavirusas paprastai nėra labai lengvai užkrečiamas tarp žmonių. Užsikrėtimui dažniausiai reikia labai artimo kontakto arba sąlyčio su užteršta aplinka.
Tai svarbi žinutė, nes tokios naujienos lengvai sukelia baimę. Pavojus realus, bet jis kitoks nei ligų, kurios plinta per kasdienį bendravimą, kosėjimą ar trumpą buvimą vienoje patalpoje. Hantaviruso atveju daug svarbiau įvertinti aplinką: ar buvo graužikų, ar buvo valomos senos patalpos, sandėliai, rūsiai, nameliai, ar galėjo būti įkvėpta dulkių su graužikų išskyromis.
Riziką ypač turėtų įvertinti ekoturizmo, žygių, laukinės gamtos stebėjimo mėgėjai, taip pat žmonės, kurie tvarko ilgai nenaudotas patalpas. Pavojinga klaida – sausai šluoti ar siurbti vietas, kur gali būti graužikų išmatų. Taip dalelės pakyla į orą ir gali būti įkvėptos. Tokiose situacijose saugiau pirmiausia sudrėkinti paviršius, naudoti apsaugines priemones ir vengti dulkių sukėlimo.
Patarimas gali netikti kaip savarankiškas sprendimas, jei žmogus jau jaučia simptomus. Karščiavimas, stiprus silpnumas ir dusulys po galimo kontakto su graužikais yra ne buitinė problema, o priežastis kreiptis į gydytojus. Tokiais atvejais nereikėtų bandyti gydytis vien namuose ar laukti kelių dienų.
Atpažinti rizikingą situaciją galima pagal paprastą seką: buvimas gamtoje ar užterštoje patalpoje, galimas kontaktas su graužikų pėdsakais, po kelių dienų ar savaičių atsiradęs karščiavimas, o vėliau – kvėpavimo sunkumas. Būtent toks derinys turėtų būti signalas neignoruoti būklės.
„MV Hondius“ protrūkis primena, kad kai kurios infekcijos neprasideda nuo akivaizdaus kontakto su sergančiu žmogumi. Kartais pavojingiausias šaltinis yra aplinka, kurios niekas nelaiko grėsme: dulkės, senos patalpos, laukinės gamtos zonos ar graužikų pėdsakai. Hantaviruso atveju svarbiausia yra anksti atpažinti riziką ir nelaukti, kol kvėpavimas taps sunkus.
