Skamba kaip mistika, bet tyrėjai kalba ne apie antgamtinius gebėjimus. Nauji eksperimentai parodė, kad žmogus gali aptikti po smėliu paslėptą objektą dar prieš fiziškai jį paliesdamas. Tai vadinama nuotoliniu lytėjimu – gebėjimu pajusti labai silpnus mechaninius pokyčius aplinkoje, kai pirštas juda per birią medžiagą.
Kitaip tariant, „septintasis pojūtis“ šiuo atveju nėra aiškiaregystė. Tai daug įdomesnis dalykas: mūsų lytėjimas, kurį paprastai siejame tik su tiesioginiu kontaktu, gali būti jautresnis, nei manyta iki šiol.
Kaip žmogus gali pajusti tai, ko dar nepalietė
Tyrimą atlikę Londono Karalienės Marijos universiteto ir Londono universiteto koledžo mokslininkai nagrinėjo, ar žmonės gali aptikti smėlyje paslėptus objektus ne tiesiogiai juos paliesdami, o pajusdami smėlio judėjimo pokyčius aplink objektą. Eksperimentuose žmonės pirštais judėjo per smėlį ir turėjo nustatyti, kur yra paslėptas daiktas. Tyrėjai teigia, kad tai yra pirmas kiekybinis įrodymas, jog žmonės gali aptikti palaidotus objektus prieš tiesioginį kontaktą.
Paprastai lytėjimą suprantame labai tiesiai: palietei stalą – jauti stalą, paėmei puodelį – jauti puodelį. Tačiau šiame eksperimente pirštas jautė ne patį objektą, o jo poveikį smėliui. Paslėptas daiktas keitė smėlio pasipriešinimą ir judėjimą, o pirštai gebėjo tuos pokyčius užfiksuoti.
Tai šiek tiek primena situaciją, kai braukiate ranka per antklodę ir pajuntate po ja gulintį daiktą dar prieš atsitrenkdami į jį. Skirtumas tas, kad smėlyje signalai daug subtilesni, todėl pats gebėjimas atrodo netikėtas.
Kodėl mokslininkai tai lygina su paukščiais
Šis gebėjimas primena kai kurių pakrančių paukščių elgesį. Pavyzdžiui, tilvikai ir kiti smėlyje maisto ieškantys paukščiai gali aptikti grobį, remdamiesi ne vien rega, o mechaniniais signalais drėgname smėlyje ar dumble. Mokslininkai būtent todėl žmogaus gebėjimą pavadino panašiu į „nuotolinį lytėjimą“ – pojūtį, kuris anksčiau labiau sietas su gyvūnais.
Žmogaus pirštai, žinoma, nėra paukščio snapas. Tačiau principas panašus: objektas keičia terpę aplink save, o jautrus kūno paviršius pagauna tą pokytį.
Čia svarbu nepersistengti su interpretacijomis. Tai nereiškia, kad žmogus gali „jausti daiktus per sieną“ ar atspėti, kas yra kitame kambaryje. Tyrimas kalba apie labai konkretų atvejį – paslėptą objektą birioje medžiagoje, kai pirštas juda per tą pačią terpę ir jaučia jos pasipriešinimą.
Tikroji naujiena ne ta, kad žmogus turi magišką pojūtį. Tikroji naujiena ta, kad lytėjimas gali veikti plačiau nei tiesioginis prisilietimas.
Kiek tiksliai žmonėms pavyko aptikti objektus
Kai kuriuose tyrimo pristatymuose nurodoma, kad dalyviai paslėptus objektus smėlyje aptikdavo gerokai dažniau nei atsitiktinai, o jų rezultatai buvo artimi tam, ką prognozavo fizikiniai modeliai. Populiarinamuose aprašymuose minima apie 70 proc. tikslumą, kai žmonės turėjo nustatyti paslėpto kubo vietą.
Tai nėra tobulas „radaras“. Žmonės neklaidžiodami ne visada surasdavo objektą. Tačiau pats faktas, kad jie tai darė patikimai geriau nei spėjimo būdu, ir yra įdomiausia dalis.
Tyrėjai taip pat lygino žmonių gebėjimus su robotine sistema. Tai svarbu ne vien dėl smalsumo. Jei suprasime, kaip žmogaus pirštai aptinka tokius subtilius signalus, šią informaciją galima panaudoti kuriant jautresnius robotus, protezus ar įrenginius, kurie galėtų „skaityti“ aplinką ne tik kameromis, bet ir lytėjimo principais.
Kodėl tai gali būti svarbu ne tik laboratorijoje
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti: na ir kas, žmogus gali pajusti kubą smėlyje. Tačiau tokie tyrimai dažnai svarbūs ne dėl vieno eksperimento, o dėl to, kaip jie keičia supratimą apie kūną.
Jei pirštai gali aptikti objektą per terpės pokyčius, tai gali padėti kurti geresnes technologijas. Pavyzdžiui, robotams, kurie turi dirbti purve, smėlyje, griuvėsiuose ar kitoje aplinkoje, kur kamera mažai padeda. Taip pat tai gali būti naudinga protezų kūrime, kad dirbtinė ranka gebėtų ne tik spausti ar laikyti, bet ir subtiliau jausti aplinką.
Tyrėjai patys pabrėžia, kad ši kryptis gali būti svarbi robotikai, dirbtiniam intelektui ir pagalbinėms technologijoms.
Bet yra ir paprastesnė, žmogiška išvada: mūsų kūnas kartais sugeba daugiau, nei kasdien pastebime. Ne todėl, kad jis mistiškas, o todėl, kad pojūčiai veikia daug sudėtingiau nei „paliečiau – pajutau“.
Kodėl „septintasis pojūtis“ yra graži, bet šiek tiek klaidinanti frazė
Žiniasklaidoje tokie atradimai greitai gauna skambias etiketes: „septintasis pojūtis“, „paslėptas gebėjimas“, „žmogaus radaras“. Tai patrauklu, bet gali klaidinti.
Moksliniu požiūriu čia kalbama ne apie naują mistinį organą, o apie lytėjimo išplėtimą. Pirštai jaučia ne objektą tiesiogiai, o smėlio deformaciją, pasipriešinimą ir labai smulkius mechaninius signalus. Tai vis dar lytėjimas, tik veikiantis netikėtai subtiliu būdu.
Todėl geriausia šį atradimą suprasti taip: žmogus nebūtinai turi naują pojūtį šalia regos, klausos ar uoslės. Veikiau paaiškėjo, kad vienas seniausių mūsų pojūčių – lytėjimas – gali būti platesnis ir jautresnis, nei atrodė.
Ir būtent tai yra įdomiausia. Ne stebuklas, ne ezoterika, ne „jaučiu daiktus mintimis“. O labai konkretus kūno gebėjimas skaityti aplinką per vos pastebimus fizinius signalus. Kartais pirštai iš tiesų supranta daugiau, nei mes spėjame suvokti galva.
