Sulaukus septyniasdešimties, gyvenimas neturėtų susitraukti iki vaistų dėžutės, sąskaitų ir nuolatinio taupymo „dėl viso pikto“. Jūs jau dirbote, kėlėtės anksti, auginote vaikus, laikėte namus, kentėte sunkmetį ir mokėjote už kitų klaidas. Dabar atėjo metas ne švaistyti pinigus, o nebešvaistyti gyvenimo.
Tai nereiškia, kad reikia elgtis neatsakingai. Nereikia patikėti santaupų abejotiniems pažadams, pirkti visko iš eilės ar leistis į rizikingas avantiūras. Tačiau yra didelis skirtumas tarp išmintingo atsargumo ir gyvenimo taip, lyg džiaugsmas būtų prabanga, kurios jau nebeverta sau leisti.
Juodai dienai taupėte ilgai, bet nepamirškite šviesių dienų
Vyresnė karta labai gerai žino, ką reiškia taupyti. Taupyti duonai, vaikų batams, remontui, laidotuvėms, ligai, nenumatytam atvejui. Toks įprotis atsirado ne iš niekur – gyvenimas ne visada buvo švelnus.
Tačiau kartais taupymas tampa nebe saugumu, o baime. Žmogus turi pinigų kavai, bet neperka. Gali nuvažiuoti prie jūros, bet atideda. Gali pasikeisti seną paltą, bet vis kartoja: „Dar panešiosiu.“ Gali nusipirkti bilietą į koncertą, bet pagalvoja, kad „nereikia išlaidauti“.
Ir taip dienos praeina. Tvarkingai, atsargiai, be didelių klaidų, bet ir be daugelio džiaugsmų.
Sulaukus šio amžiaus verta sau priminti: jūs nebegyvenate tam, kad vien kauptumėte. Jūs turite teisę ir naudotis tuo, ką uždirbote, sutaupėte, iškentėjote. Ne neapgalvotai, ne iš puikybės, o su pagarba sau.
Nusipirkite geresnės kavos. Užsisakykite pietus ten, kur seniai norėjote. Nuvažiuokite pas žmogų, kurio pasiilgote. Įsigykite daiktą, apie kurį metų metus sakėte „vėliau“. Kartais tas „vėliau“ būna pavojingiausias žodis senatvėje.
Saugokite savo nepriklausomybę net nuo tų, kuriuos mylite
Vaikai ir anūkai yra didelis džiaugsmas. Bet meilė neturėtų reikšti, kad vėl tampate visų problemų nešėju. Jūs jau buvote atsakingi už namus, vaikus, darbus, buitį ir daugybę nematomų rūpesčių. Dabar turite teisę į savo erdvę.
Mylėkite vaikus, padėkite, kai galite, bet negrįžkite į gyvenimą, kuriame jūsų poreikiai visada paskutinėje vietoje. Neprivalote tapti nuolatiniu banku, aukle, slauge, virėja, psichologu ir gelbėjimo tarnyba vienu metu.
Anūkai turi būti džiaugsmas, o ne bemiegės naktys iš pareigos. Vaikai turi būti mylimi, bet ne amžinai išlaikomi. Pagalba yra graži tada, kai ji ateina iš širdies, o ne iš kaltės jausmo.
Ypač svarbu saugoti finansinį savarankiškumą. Nepatikėkite visų santaupų „laikinam reikalui“, „labai gerai progai“ ar „verslui, kuris tikrai atsipirks“. Geri žmonės irgi gali klysti. O jūs turite turėti ramybę, kad rytoj galėsite pasirūpinti savimi.
Meilė šeimai neturi reikšti savęs išdalijimo iki paskutinio cento ir paskutinės jėgos.
Kalbėkite ne tik apie ligas, bet ir apie gyvenimą
Vyresniame amžiuje sveikata tampa svarbi, ir tai natūralu. Reikia tikrintis, vartoti paskirtus vaistus, rūpintis kraujospūdžiu, širdimi, sąnariais, miegu. Kūnas nusipelno dėmesio.
Bet labai liūdna, kai žmogaus gyvenimas susitraukia tik iki tyrimų, eilių poliklinikoje ir pokalbių apie ligas. Jūs esate ne diagnozių rinkinys. Jūs esate žmogus su istorija, prisiminimais, muzika, humoro jausmu, skoniu, svajonėmis ir nuomone.
Kalbėkite apie keliones, net jei jos trumpos. Apie dainas, kurios primena jaunystę. Apie žmones, kuriuos mylėjote. Apie juokingus nutikimus, kurie vis dar priverčia nusijuokti. Apie knygą, filmą, sodą, orą, kates, kavą, miestą, vaikystę.
Maži džiaugsmai nėra smulkmenos. Jie yra tai, kas išlaiko žmogų gyvą viduje. Puodelis kavos saulėje. Nauja skarelė. Skambutis senai draugei. Pasivaikščiojimas be tikslo. Šviežios braškės. Daina per radiją. Juokas iki ašarų.
Senatvėje ne visada įmanoma turėti didelius planus, bet beveik visada įmanoma turėti mažą rytojaus džiaugsmą. O kartais tiek ir pakanka, kad diena turėtų skonį.
Neleiskite kartėliui apsigyventi jūsų širdyje
Per ilgą gyvenimą susikaupia visko: neteisybės, nusivylimų, neištesėtų pažadų, praradimų, nutylėtų žodžių. Būtų keista, jei žmogus, sulaukęs septyniasdešimties, neturėtų nė vieno randelio širdyje.
Tačiau kartėlis pavojingas tuo, kad jis pamažu suvalgo dabartį. Žmogus ima gyventi ne tuo, ką dar turi, o tuo, kas kažkada buvo atimta, nepasakyta, nesugrąžinta. Ir tada net graži diena nebedžiugina, nes viduje vis dar vyksta senas ginčas.
Paleisti nereiškia pateisinti. Tai reiškia nebeleisti praeičiai kasdien sėdėti prie jūsų stalo. Jūs nusipelnėte ramybės. Ne todėl, kad viskas buvo teisinga, o todėl, kad likęs gyvenimas per brangus nuolatiniam kartėliui.
Juokitės, kai norisi. Apsirenkite gražiau ne tik per šventes. Nueikite ten, kur smalsu. Atsisakykite to, kas sekina. Nebeaiškinkite visiems savo sprendimų. Jūs jau pakankamai ilgai gyvenote pagal „reikia“.
Jeigu kas nors sakys, kad per vėlu – nusišypsokite
Per vėlu kam? Išgerti skanią kavą? Nusipirkti gėlių sau? Susirasti naują mėgstamą dainą? Nuvažiuoti į miestą, kuriame seniai nebuvote? Pasakyti „ne“? Pasakyti „myliu“? Pagaliau pasirinkti save?
Ne, ne per vėlu.
Sulaukti septyniasdešimties ir neprarasti gyvenimo skonio jau yra didžiulė pergalė. Jūs išgyvenote laikus, kurių jaunesni net neįsivaizduoja. Išlaikėte namus, santykius, darbus, ligas, netektis, kainų šuolius, santaupas, rūpesčius. Vien tai, kad esate čia, yra nepaprasta dovana.
Todėl skaičiuokite ne tik pinigus. Skaičiuokite rytus, kai dar galite atsikelti. Žmones, kuriems galite paskambinti. Vietas, kur dar norite nueiti. Juoką, kuris dar liko. Dainas, kurios dar suvirpina širdį.
Jūs neprivalote gyventi prabangiai. Bet privalote sau leisti gyventi oriai, šiek tiek laisviau ir su daugiau švelnumo sau.
Nes po septyniasdešimties gyvenimas nesibaigia. Jis tiesiog labai aiškiai paklausia: ar pagaliau leisite sau būti ne tik reikalingi kitiems, bet ir geri sau?
