Labai dažnai matau tą pačią situaciją: žmogus galvoja, kad didžiausias iššūkis bus nevalgyti šokolado, sausainių ar torto. Tačiau po kelių dienų paaiškėja, kad sunkiausia yra visai kas kita – pakeisti įpročius, kurie metų metus buvo susieti su stresu, nuovargiu ar vakaro poilsiu.
Mano patirtis rodo, kad cukrus dažnai tampa ne tik skoniu. Jis tampa paguoda, atlygiu, būdu nusiraminti arba užbaigti sunkią dieną. Todėl tikras pokytis prasideda ne tada, kai žmogus 30 dienų „ištveria“ be cukraus, o tada, kai jis pradeda suprasti, kodėl to cukraus jam taip norisi.
Dažniausiai problema yra ne cukrus, o vakarinis ritualas
Kai žmogus sako: „Negaliu gyventi be saldumynų“, aš visada klausiu, kada jų labiausiai norisi. Labai dažnai atsakymas būna tas pats – vakare.
Ne ryte. Ne tada, kai žmogus ramus ir pailsėjęs. O tada, kai baigiasi darbai, vaikai sugula, telefonas nutyla, o kūnas pagaliau pajunta visą dienos nuovargį.
Tokiu metu saldumynas tampa greitu atlygiu. Jis tarsi pasako: „Tu išgyvenai dieną, dabar gali save paguosti.“ Ir čia prasideda svarbiausia dalis. Jeigu žmogus tiesiog uždraudžia sau cukrų, bet nepakeičia vakaro įpročio, įtampa niekur nedingsta. Ji tik laukia kitos silpnesnės akimirkos.
Todėl aš visada pabrėžiu: nereikia vien kovoti su saldainiu. Reikia suprasti, kokį vaidmenį jis atlieka jūsų gyvenime.
30 dienų be cukraus nėra pergalė, jei po jų grįžtama prie persivalgymo
„Cukraus detokso“ programos gali būti naudingos, nes jos padeda žmogui pamatyti, kiek daug cukraus yra kasdienybėje. Tačiau man svarbiausia ne tai, kad žmogus mėnesį nevalgo saldumynų.
Svarbiausia, kas nutinka po to.
Jeigu po 30 dienų žmogus grįžta prie senų įpročių, persivalgo ir jaučiasi kaltas, vadinasi, pasikeitė tik laikinas elgesys, bet ne santykis su maistu. O jei žmogus pradeda rinktis ramiau, be kraštutinumų, be „viskas arba nieko“ mąstymo – tada jau matau tikrą rezultatą.
Man didžiausias lūžis būna tada, kai žmogus pasako: „Žinote, man tiesiog nebesinori taip saldžiai.“ Tai labai svarbus sakinys. Jis reiškia, kad keičiasi ne tik lėkštė, bet ir poreikis.
Tikras pokytis yra ne tada, kai žmogus sau viską uždraudžia, o tada, kai jis atgauna pasirinkimo laisvę.
Griežti draudimai dažnai tik sustiprina norą
Savo darbe pastebiu, kad žmonės labai dažnai pradeda nuo kraštutinumų. Nuo pirmadienio – jokio cukraus. Jokio deserto. Jokio vaisiaus po vakarienės. Jokios „nuodėmės“.
Iš pradžių toks ryžtas atrodo stiprus. Bet po kelių dienų žmogus pavargsta, susierzina, jaučiasi baudžiamas. Ir tada vienas sausainis tampa ne paprastu sausainiu, o „nesėkme“. Po jo dažnai seka mintis: „Viskas, sugadinau.“ O tada suvalgoma dar daugiau.
Todėl aš labiau tikiu ne draudimu, o sąmoningumu. Vietoj klausimo „ar man galima?“ siūlau klausti kitaip: „Kodėl aš dabar to noriu?“
- Ar aš tikrai alkana?
- Ar esu pavargusi?
- Ar man liūdna?
- Ar man trūksta poilsio?
- Ar visą dieną valgiau per mažai?
Šie klausimai labai paprasti, bet jie padeda sustabdyti automatinį elgesį. Kai žmogus pradeda atpažinti savo tikrą poreikį, cukrus nebeatrodo vienintelis sprendimas.
Ką rekomenduoju žmonėms, kurie nori mažinti cukrų
Pirmiausia patariu nebadmiriauti dieną. Labai dažnai vakarinis noras saldumynams atsiranda todėl, kad dieną žmogus valgė per mažai arba nesubalansuotai. Jei pusryčiai buvo tik kava, pietūs – skubotas užkandis, o vakarienė per lengva, kūnas vakare natūraliai prašys greitos energijos.
Antra, labai svarbu susikurti kitą vakaro ritualą. Jei metų metus vakaras reiškė arbatą su sausainiais, šio įpročio negalima tiesiog išplėšti ir palikti tuštumos. Vietoj jo turi atsirasti kažkas kita: šilta arbata be saldumynų, dušas, pasivaikščiojimas, knyga, ramus pokalbis, ankstesnis miegas.
Trečia, rekomenduoju nelaikyti namuose didelių saldumynų atsargų. Ne todėl, kad žmogus silpnas, o todėl, kad aplinka labai stipriai veikia pasirinkimus. Jei po ranka yra pilna saldainių dėžė, vakare ją pasirinkti daug lengviau nei obuolį, jogurtą ar tiesiog poilsį.
Ketvirta, labai svarbu nebausti savęs už vieną desertą. Sveikas santykis su maistu nereiškia, kad niekada nevalgysite pyrago. Jis reiškia, kad pyrago gabalėlis netaps priežastimi persivalgyti ir paskui save kaltinti.
Mano pagrindinė žinutė apie cukrų
Cukrus nėra vien tik produktas. Labai dažnai jis yra įprotis, emocija, paguoda arba automatinė reakcija į nuovargį. Todėl norint jį sumažinti, neužtenka vien pasakyti sau „negalima“.
Reikia suprasti, kas vyksta jūsų dienoje, kūne ir galvoje.
Kai žmogus pradeda valgyti reguliariau, ilsėtis sąmoningiau, atpažinti stresą ir nebekompensuoti visko saldumynais, cukraus poreikis dažnai sumažėja savaime. Ir tai yra daug vertingiau nei trumpalaikis draudimas.
Man svarbiausia, kad žmogus ne gyventų nuolatinėje kovoje su savimi, o išmoktų rinktis ramiai. Be kraštutinumų. Be kaltės. Be persivalgymo.
Nes tikrasis tikslas nėra 30 dienų nevalgyti cukraus. Tikrasis tikslas – turėti tokį santykį su maistu, kuriame jūs valdote pasirinkimą, o ne cukrus valdo jus.
