Keliuose netrūksta ženklų, perspėjimų ir lipdukų. Vieni rodo, kad vairuotojas dar neturi dvejų metų patirties, kiti įspėja apie vaiką automobilyje ar mokomąjį važiavimą. Tačiau pasiūlymas specialiai žymėti vyresnio amžiaus vairuotojų automobilius sukėlė visai kitokią reakciją — dalis senjorų tai priėmė ne kaip pagalbą, o kaip pažeminimą.
Kalbama apie idėją ant pensinio amžiaus vairuotojų automobilių klijuoti specialų ženklą su ąžuolo lapu. Sumanymo autoriai tokį lipduką aiškina kaip pagarbos ir supratingumo simbolį: esą kiti eismo dalyviai, pamatę ženklą, būtų kantresni, neskubintų, nepypsintų ir paliktų daugiau erdvės.
Tačiau pati mintis, kad žmogaus amžius turėtų būti matomas ant automobilio, sukėlė daug klausimų.
Senjorai klausia: kodėl mus reikia žymėti?
Vyresnio amžiaus vairuotojai dažnai primena paprastą dalyką: patirtis kelyje neatsiranda per metus ar dvejus. Kai kurie jų vairuoja kelis dešimtmečius, yra matę įvairiausių eismo situacijų ir, skirtingai nei dalis skubančių jaunų vairuotojų, neretai renkasi atsargesnį tempą.
Todėl lipduko idėja jiems skamba ne kaip pagarba, o kaip etiketė.
Juk pats faktas, kad žmogus yra pensinio amžiaus, dar nereiškia, kad jis vairuoja blogiau. Vienas 75-erių vairuotojas gali būti ramus, atidus ir puikiai besiorientuojantis eisme, o trisdešimtmetis — nekantrus, agresyvus ir nuolat rizikuojantis.
Amžius savaime nėra vairavimo kokybės matas.
Būtent dėl to daliai senjorų tokia iniciatyva atrodo diskriminuojanti. Jei ženklas būtų privalomas, jis galėtų siųsti labai aiškią žinutę: „saugokitės, prie vairo senas žmogus“. Net jei iniciatoriai ir turėjo kitą tikslą, visuomenėje toks simbolis lengvai gali virsti pašaipos ar išankstinio nusistatymo priežastimi.
Problema yra ne amžius, o elgesys kelyje
Idėjos šalininkai sako, kad toks ženklas galėtų padėti tiems senjorams, kurie patys jaučiasi mažiau užtikrintai. Pavyzdžiui, jei žmogus važiuoja lėčiau, sunkiau reaguoja į intensyvų eismą arba patiria spaudimą iš kitų vairuotojų.
Tačiau čia kyla klausimas: ar tikrai reikia žymėti visą amžiaus grupę, kad išspręstume nekantrumo keliuose problemą?
Jei vairuotojai pypsina, spaudžia iš galo, agresyviai lenkia ar nervinasi dėl lėtesnio automobilio, tai pirmiausia yra ne senjorų, o eismo kultūros problema. Lipdukas gali trumpam paaiškinti, kas sėdi prie vairo, bet jis neišmokys kitų vairuotojų pagarbos.
Be to, lėčiau ar atsargiau gali važiuoti ne tik senjoras. Tai gali būti pradedantysis vairuotojas, nepažįstamame mieste pasimetęs žmogus, pavargęs tėvas, žmogus po gydytojo vizito ar tiesiog vairuotojas, nenorintis rizikuoti.
Kitaip tariant, kelyje visada turėtume palikti erdvės kitam žmogui, net jei ant jo automobilio nėra jokio lipduko.
Sveikatos klausimų lipdukas neišspręs
Diskusijose apie vyresnius vairuotojus dažnai iškyla ir sveikatos tema. Tai jautrus, bet svarbus klausimas. Reakcija, regėjimas, klausa, širdies ir kraujagyslių būklė — visa tai gali turėti įtakos vairavimui.
Tačiau tokias rizikas turi vertinti ne kiti vairuotojai pagal lipduką ant automobilio, o medikai ir pats žmogus, atsakingai įsivertindamas savo galimybes.
Jeigu vairuotojui staiga sutrinka sveikata, ąžuolo lapas ant galinio stiklo nuo nelaimės neapsaugos. Tokiu atveju svarbiau reguliari sveikatos patikra, sąžiningas artimųjų pokalbis ir aiškios taisyklės, kada žmogui vairuoti dar saugu, o kada jau reikėtų ieškoti kitų judėjimo būdų.
Todėl lipdukas gali būti tik simbolis, bet ne realus saugumo sprendimas.
Jei jis būtų savanoriškas, kai kam galbūt padėtų jaustis ramiau. Tačiau jei toks ženklinimas taptų spaudimu ar prievole, jis greičiau supriešintų vairuotojus nei pagerintų situaciją keliuose.
Pagarbos nereikia klijuoti ant stiklo
Ši istorija parodė ne tiek senjorų vairavimo problemą, kiek mūsų pačių nekantrumą.
Kelyje dažnai norime, kad visi važiuotų mūsų tempu. Jei kažkas juda lėčiau, iškart pykstame. Jei ilgiau užtrunka pajudėti nuo šviesoforo, spaudžiame signalą. Jei parkuojasi atsargiau, pradedame mosuoti rankomis.
Bet eismas nėra lenktynės, kuriose visi privalo prisitaikyti prie greičiausio.
Senjorai prie vairo nėra viena vienoda grupė. Tarp jų yra puikių, patyrusių vairuotojų, kaip ir yra tokių, kuriems galbūt jau reikėtų vairuoti rečiau ar atsargiau. Lygiai taip pat tarp jaunų vairuotojų yra atsakingų žmonių ir tokių, kurie kelyje elgiasi pavojingai.
Todėl tikrasis klausimas turėtų būti ne „ar reikia žymėti senjorus?“, o „kaip padaryti kelius pagarbesnius visiems?“
Galbūt kai kuriems žmonėms savanoriškas ženklas galėtų padėti. Tačiau jis neturėtų tapti prievole, stigma ar būdu iš anksto vertinti žmogų pagal gimimo metus.
Nes pagarba senjorui neturi prasidėti nuo lipduko.
Ji turėtų prasidėti nuo paprasto dalyko: pamačius lėčiau važiuojantį automobilį nespausti signalo iš pykčio, o tiesiog palikti daugiau vietos. Kartais tai padeda labiau nei bet koks ženklas ant stiklo.
