Ji tik norėjo nusipirkti šviežių agurkų, krapų ir kelių pomidorų pietums. Tokia buvo jos šeštadienio tvarka jau daugelį metų: anksti atsikelti, išgerti kavos iš seno puodelio su nuskilusiu krašteliu, pasiimti medžiaginį krepšį ir lėtai nueiti į turgų, kol miestas dar neįkaitęs ir žmonės neperėję į skubėjimo režimą.
Turguje ji jautėsi sava. Čia viskas turėjo savo garsą: prekeivių balsai, maišelių šiugždesys, svarstyklių pyptelėjimai, žmonių derybos dėl kelių centų ir tas keistas, bet malonus kvapas, kai vienoje vietoje susimaišo žemė, žalumynai, uogos ir šviežia duona.
Ona neskubėjo. Apžiūrėjo agurkus, pakalbino pažįstamą pardavėją, nusipirko krapų ir jau buvo besukanti namo, kai pamatė juos.
Arbūzus.
Didelius, blizgančius, žaliai dryžuotus, sukrautus į gražią krūvą. Prie jų stovėjo vyras ir garsiai kvietė pirkėjus:
— Saldūs kaip medus! Imkit, kol yra! Paskutiniai tokie geri!
Ona sustojo.
Pagunda buvo stipresnė už sveiką protą
Ji arbūzą mėgo nuo vaikystės. Dar iš tų laikų, kai vasarą kaime vaikai sėdėdavo ant suolo, valgydavo raudonus gabalus iki alkūnių varvančiomis sultimis ir spjaudydavo sėklas į žolę. Arbūzas jai visada reiškė vasarą, net jei kalendorius dar tik nedrąsiai artėjo prie tikros šilumos.
— Močiute, šitas jums bus pats tas, — pasakė pardavėjas, pamatęs, kad ji sustojo. — Pažiūrėkit, koks gražus. Prinokęs. Saldus. Vienas malonumas.
Ona nemėgo, kai ją vadindavo močiute svetimi žmonės, bet tąkart nieko nesakė. Pirštais palietė arbūzą. Šaltas, sunkus, gražus. Pardavėjas pabeldė į žievę.
— Girdite? Skamba. Vadinasi, geras.
Ona nieko negirdėjo. Tik tą duslų „tuk tuk“, kuris jai galėjo reikšti bet ką. Bet aplink jau rinkosi kiti žmonės, kažkas pirko du iš karto, kažkas sakė, kad vakar iš čia paėmė ir buvo labai saldus.
Ir tada Ona padarė tai, ką vėliau pati sau prikaišiojo visą vakarą — nusipirko arbūzą nepagalvojusi.
Ne mažą. Ne pusę. O visą, didelį, sunkų arbūzą.
Kai pardavėjas padėjo jį į krepšį, Ona iš karto pajuto, kad šitas pirkinys jai nebus lengvas. Krepšys timptelėjo ranką žemyn.
— Gal panešite? — dar paklausė kažkokia moteris šalia, labiau iš mandagumo.
— Panešiu, panešiu, — atsakė Ona, nors jau tada suprato, kad meluoja ir sau, ir krepšiui.
Iki namų buvo ne taip ir toli. Bet su arbūzu tas kelias staiga pasidarė dvigubai ilgesnis. Ji sustojo prie vaistinės. Paskui prie suoliuko. Paskui dar prie laiptinės, lyg reikėtų patikrinti, ar raktai vietoje.
Kai pagaliau užlipo į trečią aukštą, ranka skaudėjo taip, lyg būtų nešusi ne arbūzą, o kibirą plytų.
Tik namuose paaiškėjo tikroji klaida
Virtuvėje Ona padėjo arbūzą ant stalo ir net atsitraukė per žingsnį. Jis atrodė gražiai. Gal net per gražiai.
Ji nusiplovė rankas, paėmė peilį ir įpjovė žievę.
Pirmas garsas buvo geras — traškus, drėgnas. Arbūzas prasivėrė. Tačiau vietoj ryškiai raudono, sultingo minkštimo ji pamatė blyškoką, rausvą vidų. Ne visiškai blogą, bet tokį, kuris iškart nuvilia.
Ona įsipjovė gabalėlį ir paragavo.
Vanduo.
Ne saldumas, ne vasara, ne vaikystė. Tiesiog vandeningas skonis su vos juntama arbūzo užuomina.
Ji atsisėdo ant kėdės ir kelias sekundes žiūrėjo į tą didžiulį arbūzą. Tada tyliai pasakė:
— Na štai, Ona. Ir vėl patikėjai gražiais žodžiais.
Bet tikroji klaida buvo net ne ta, kad arbūzas pasitaikė nesaldus. Blogiausia buvo tai, kad ji nusipirko per didelį.
Viena ji tokio nesuvalgys. Šaldytuve vietos nėra. Išmesti gaila. Kaimynė Aldona iš antro aukšto nemėgsta arbūzų, nes „nuo jų tik pilvas burzgia“. Sūnus atvažiuos tik kitą savaitgalį. O ant stalo gulėjo beveik visas milžinas, kuris dabar jau nebebuvo nei džiaugsmas, nei pirkinys — tik rūpestis.
Ona pradėjo pjaustyti jį gabalais. Vieną dubenį padėjo į šaldytuvą. Kitą — į plastikinę dėžutę. Trečią paliko ant stalo. Virtuvė prisipildė arbūzo kvapo, bet ne to saldaus, viliojančio. Labiau tokio, kuris primena klaidą.
Ir tada jai pasidarė juokinga.
Ne iš karto. Iš pradžių buvo pikta. Paskui gaila pinigų. Paskui gaila rankos, kuri skaudėjo nuo nešimo. O galiausiai ji pradėjo juoktis viena virtuvėje.
Nes tokios klaidos gyvenime dažnai atrodo labai pažįstamos.
Kartais perkame ne arbūzą, o pažadą
Ona suprato, kad ją apgavo ne pardavėjas. Ne visai.
Jis tiesiog darė savo darbą — gyrė prekę, šypsojosi, beldė į arbūzą, sakė tai, ką pirkėjas nori išgirsti. Bet sprendimą priėmė ji pati.
Ji pirko ne arbūzą. Ji pirko pažadą.
- Kad bus vasara.
- Kad bus saldu.
- Kad namuose atsiras mažas džiaugsmas.
- Kad sunkų krepšį verta parnešti, jei paskui ant stalo bus kažkas gražaus.
Ir gal todėl nusivylimas buvo toks keistai didelis. Juk tai tik arbūzas. Bet kartu — ir priminimas, kaip dažnai žmogus patiki pirmu blizgesiu.
- Gražiu daiktu.
- Gražiu pažadu.
- Gražiu žodžiu: „tikrai geras“.
Po pietų Ona nusprendė bent dalį arbūzo išgelbėti. Supjaustė minkštimą smulkiau, įdėjo kelis mėtų lapelius iš vazono ant palangės, išspaudė truputį citrinos, įbėrė kelias uogas iš šaldiklio. Gavosi visai padorios salotos. Ne stebuklas, bet jau nebe visiškas nusivylimas.
Vakare ji nunešė dėžutę kaimynei Aldonai.
— Sakiau, kad nemėgstu arbūzų, — priminė ši.
— Čia su citrina, — rimtai pasakė Ona. — Jau beveik ne arbūzas.
Abi nusijuokė.
Aldona paragavo vieną gabalėlį, paskui antrą.
— Na, jei nevadintume arbūzu, tai visai nieko.
Grįždama į savo butą Ona pagalvojo, kad gal diena nebuvo tokia bloga. Taip, pirkinys nepavyko. Taip, pinigų gaila. Taip, ranką dar maudė. Bet iš tos klaidos atsirado pokalbis, juokas ir dubenėlis kažko gaivaus.
Kitą rytą ji ant šaldytuvo lapelio užsirašė sau priminimą:
„Arbūzą pirkti tik mažą. Ir ne tada, kai pardavėjas per gražiai giria.“
Po kelių dienų turguje tas pats vyras vėl kvietė pirkėjus prie arbūzų.
— Saldūs kaip medus!
Ona ėjo pro šalį su agurkais ir krapais. Pardavėjas ją atpažino.
— Gal dar vieną? Šįkart tikrai geras!
Ona sustojo, pažiūrėjo į arbūzus, paskui į savo lengvą krepšį.
— Ačiū, vaikeli, — pasakė ji ramiai. — Šiandien mano gyvenime ir be arbūzo pakankamai svorio.
Ir nuėjo namo.
Šįkart ranka neskaudėjo. O nuotaika buvo geresnė nei po bet kokio saldaus pirkinio.