Italijos turguose pavasarį artišokai atrodo taip, lyg būtų ne daržovė, o atskira tradicija. Jie guli kalnais, žali, tvirti, šiek tiek dygliuoti, o vietiniai juos renkasi taip pat ramiai, kaip mes Lietuvoje renkamės bulves ar ridikėlius. Mums artišokai vis dar dažnai kelia klausimą: ką su jais daryti ir ar išvis verta bandyti?
Pirmą kartą artišokus daugelis lietuvių paragauja ne namuose, o kelionėje. Dažniausiai Italijoje — mažoje tratorijoje, kur meniu parašyta „carciofi“, o padavėjas su tokiu pasitikėjimu rekomenduoja patiekalą, kad nepatogu atsisakyti.
Tada ant stalo atkeliauja kažkas paprasto: artišokai su alyvuogių aliejumi, česnaku, citrina, petražolėmis ar mėtomis. Nieko perdėtai prabangaus, bet skonis įsimena. Šiek tiek kartokas, švelnus, gaivus, kitoks nei įprastos mūsų daržovės.
Ir grįžus namo prasideda kita dalis: pamatai artišokus parduotuvėje arba stiklainyje aliejuje, sustoji prie lentynos, paimi į ranką ir padedi atgal. Nes gražu, įdomu, bet neaišku, nuo kurio galo pradėti.
Artišokas nėra toks sudėtingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio
Artišokas iš tiesų yra neišsiskleidęs augalo žiedpumpuris. Valgoma jo mėsingesnė dalis — šerdis ir apatinės, minkštesnės lapų dalys. Kieti, kartūs, dygliuoti išoriniai lapai paprastai pašalinami.
Būtent dėl to daugelis ir išsigąsta. Nusipirkus šviežią artišoką atrodo, kad parsinešei ne daržovę, o mažą žalią galvosūkį. Jį reikia apipjaustyti, pašalinti kietas dalis, kartais išimti vidinį „plaukuotą“ sluoksnį. Pirmą kartą tai tikrai gali atrodyti nepatogu.
Bet čia verta sau leisti mokytis paprastai. Pirmam kartui galima pasižiūrėti vaizdo įrašą, kaip artišokus valo italai. Taip daug lengviau suprasti, ką nupjauti, ką palikti ir kur slypi valgoma dalis.
Jei švieži artišokai vis dar atrodo per daug vargo, galima pradėti nuo marinuotų. Lietuvoje jų jau galima rasti didesniuose prekybos centruose, gurmaniškų prekių lentynose ar itališkų produktų parduotuvėse. Tokie artišokai dažniausiai būna aliejuje, su prieskoniais, česnakais ar žolelėmis. Juos galima dėti į salotas, ant skrudintos duonos, prie sūrių, makaronų, picos ar tiesiog valgyti kaip užkandį.
Tai turbūt geriausias būdas susipažinti su jų skoniu be streso.
Kodėl italai juos taip mėgsta?
Italijoje artišokų sezonas yra tikras pavasario ženklas. Jie ruošiami įvairiai, bet dažniausiai labai paprastai. Ten geras ingredientas nėra slepiamas po sunkiu padažu — jam leidžiama kalbėti pačiam.
Vienas garsiausių būdų yra carciofi alla romana — artišokai troškinami su alyvuogių aliejumi, česnaku ir mėtomis. Jie tampa minkšti, kvapnūs, švelnūs. Kitas garsus patiekalas — carciofi alla giudia, kai artišokas kepamas visas, kol išorė tampa traški.
Taip pat jie kepami ant grotelių, marinuojami, dedami į rizotą, makaronus, salotas ar patiekiami kaip garnyras prie žuvies ir mėsos.
Lietuviškam skoniui artišokai iš pradžių gali pasirodyti neįprasti. Mes labiau įpratę prie aiškesnių, žemiškesnių daržovių: bulvių, kopūstų, burokėlių, morkų. Artišokas subtilesnis. Jame yra lengvo kartumo, kuris ne visiems patinka iš pirmo kąsnio.
Bet būtent tas kartumas ir daro jį įdomų. Jis labai gerai dera su rūgštele, todėl citrina čia beveik būtina. Taip pat tinka alyvuogių aliejus, česnakas, petražolės, mėta, kietasis sūris, šiek tiek druskos ir pipirų.
Paprastai tariant, artišokui nereikia daug. Jam reikia gerų palydovų.
Kuo artišokai naudingi organizmui?
Artišokai vertinami ne tik dėl skonio. Jie dažnai minimi kaip daržovė, galinti papildyti sveiką mitybą. Juose yra skaidulų, polifenolių, vitaminų ir mineralų. Be to, jie mažai kaloringi, todėl gali tikti lengvesniems patiekalams.
Viena įdomiausių artišokų sudedamųjų medžiagų yra cinarinas. Būtent su juo dažnai siejamas artišokų poveikis virškinimui ir kepenų veiklai. Neatsitiktinai artišokų ekstraktai naudojami kai kuriuose maisto papilduose, skirtuose virškinimui ar kepenų funkcijai palaikyti.
Artišokuose taip pat yra inulino — tirpių skaidulų, kurios veikia kaip prebiotikas, tai yra tampa maistu gerosioms žarnyno bakterijoms. Dėl to ši daržovė gali būti palanki žarnyno veiklai ir bendrai virškinimo savijautai.
Vis dėlto svarbu neperdėti. Artišokas nėra vaistas ir nepakeičia gydymo. Tai tiesiog vertinga daržovė, kuri gali būti naudinga kaip įvairios, subalansuotos mitybos dalis.
Jei žmogus turi tulžies akmenų, kepenų ligų, vartoja vaistus ar yra alergiškas astrinių šeimos augalams, pavyzdžiui, ramunėlėms ar medetkoms, su artišokais ar jų ekstraktais reikėtų būti atsargesniems. Tokiais atvejais geriau pasitarti su gydytoju.
Kaip lietuviams prisijaukinti artišokus?
Lengviausias kelias — pradėti ne nuo sudėtingų receptų, o nuo paprastų derinių.
Marinuotus artišokus galima uždėti ant skrudintos duonos su varškės sūriu ar kremine užtepėle. Galima dėti į salotas su pomidorais, alyvuogėmis, mocarela ar kepta vištiena. Jie labai tinka prie makaronų, ypač su česnaku, alyvuogių aliejumi ir trupučiu tarkuoto kietojo sūrio.
Šviežius artišokus verta virti arba troškinti su citrina, česnaku ir žolelėmis. Patiekti galima kaip atskirą užkandį arba garnyrą. Pirmą kartą nereikia tikėtis itališko tobulumo. Užtenka suprasti tekstūrą, skonį ir tai, su kuo jis jums dera.
Galbūt artišokai Lietuvoje niekada netaps tokie įprasti kaip agurkai ar pomidorai. Ir nereikia. Bet kartais verta į savo virtuvę įsileisti produktą, kuris iš pradžių atrodo svetimas.
Nes būtent taip gimsta nauji mėgstami skoniai.
Vieną kartą paragauji Italijoje. Antrą kartą nusiperki stiklainį namuose. Trečią kartą jau pats dedi artišokus į salotas ir nustembi, kad jie visai nebeatrodo keisti.
Tik šiek tiek pavasariški. Šiek tiek itališki. Ir labai tinkami tiems, kurie nori valgyti įdomiau, bet be didelio vargo.