Yra garsų, kuriuos išgirsti ir pamiršti. Yra garsų, nuo kurių krūpteli visas kūnas. Ir yra toks garsas, kuris, kaip teigiama, apskriejo planetą net kelis kartus. Būtent toks buvo 1883 metų Krakatau ugnikalnio išsiveržimas – vienas galingiausių ir garsiausių gamtos įvykių žmonijos istorijoje.
Šis sprogimas buvo toks stiprus, kad jo nebegalima vadinti paprastu triukšmu. Mokslininkai jį apibūdina kaip smūginę bangą – reiškinį, kuris ne tik girdimas, bet ir fiziškai veikia aplinką, kūną, pastatus, laivus ir atmosferą.
Krakatau išsiveržimas: garsas, kurį girdėjo už tūkstančių kilometrų
Krakatau ugnikalnio išsiveržimas įvyko dabartinės Indonezijos teritorijoje. 1883 metais šis ugnikalnis išlaisvino milžinišką energijos kiekį, prilyginamą maždaug 200 megatonų sprogimui.
Skaičiuojama, kad sprogimo garsas galėjo siekti apie 310 decibelų. Tai toks lygis, kurio žmogaus ausis tiesiog negali normaliai suvokti. Tokiu atveju kalbame jau ne apie garsą, kurį „girdi“, o apie oro smūgį, kuris gali žaloti.
Teigiama, kad Krakatau sprogimas buvo girdimas beveik 4800 kilometrų atstumu. Tai sunku įsivaizduoti: lyg garsas, kilęs vienoje pasaulio dalyje, būtų girdimas per milžinišką atstumą, per jūras, salas ir žemynus.
Dar įspūdingiau tai, kad smūginė banga apskriejo Žemę kelis kartus. Tai reiškia, kad sprogimo sukeltas slėgio pokytis buvo toks galingas, jog jį galėjo fiksuoti net toli nuo išsiveržimo vietos esantys prietaisai.
Laivo įgula patyrė tikrą pragarą
Vienas labiausiai šiurpinančių pasakojimų siejamas su britų laivu „RMS Norham Castle“, buvusiu maždaug už 64 kilometrų nuo ugnikalnio. Laivo kapitonas sprogimą apibūdino kaip apokaliptinį.
Smūginė banga buvo tokia stipri, kad daliai įgulos narių plyšo ausų būgneliai. Tai parodo, koks milžiniškas buvo garso ir slėgio poveikis net gana dideliu atstumu nuo išsiveržimo centro.
Net už maždaug 160 kilometrų triukšmo lygis galėjo siekti apie 172 decibelus. Tokios galios garsas jau gali sukelti sunkią klausos žalą. Palyginimui, elektrinis grąžtas siekia apie 95 decibelus, o įprastas žmogaus kvėpavimas – apie 10 decibelų.
Krakatau buvo visai kitas mastelis. Tai nebuvo „labai garsus trenksmas“. Tai buvo gamtos jėgos smūgis, kurį žmogus galėjo pajusti visu kūnu.
Išsiveržimas pakeitė ne tik vietovę, bet ir dangų
Krakatau katastrofa neapsiribojo garsu. Į atmosferą pateko milžiniški kiekiai pelenų ir dalelių. Liudininkai įvairiose pasaulio vietose vėliau pasakojo apie neįprastus saulėlydžius, pakitusią Saulės ir Mėnulio spalvą.
Kai į atmosferą išmetama tiek daug vulkaninių dalelių, jos išsklaido šviesą ir gali sukurti keistus optinius efektus. Dangus gali atrodyti raudonesnis, tamsesnis, neįprastai švytintis. Tokie reiškiniai po didelių išsiveržimų gali būti matomi labai toli nuo pačios nelaimės vietos.
Išsiveržimas taip pat sukėlė milžiniškas bangas ir pražudė dešimtis tūkstančių žmonių. Skaičiuojama, kad per šią katastrofą žuvo apie 60 tūkstančių žmonių. Todėl garsiausias Žemės istorijos garsas buvo ne mokslinis kuriozas, o tragedija, palikusi gilų pėdsaką.
Garsiausias žmogaus sukurtas garsas – „caro bomba“
Jei Krakatau laikomas garsiausiu gamtos įvykiu, tai tarp žmogaus sukurtų sprogimų išsiskiria sovietinė „caro bomba“. Ji buvo susprogdinta 1961 metais ir iki šiol laikoma galingiausiu kada nors žmogaus detonuotu sprogstamuoju užtaisu.
Jos galia siekė apie 50 megatonų – maždaug 3800 kartų daugiau nei ant Hirošimos numestos bombos. Skaičiuojama, kad sprogimo garsas galėjo siekti apie 224 decibelus.
Tai neįtikėtinai daug, bet vis tiek mažiau nei vertinamas Krakatau išsiveržimo garsas. Skirtumas primena, kokio masto jėgas gali išlaisvinti pati planeta.
Tunguskos sprogimas – dar viena mįslinga smūginė banga
Dar vienas garsus gamtos reiškinys – 1908 metų Tunguskos sprogimas Sibire. Manoma, kad jį sukėlė virš Žemės atmosferoje sprogęs kosminis kūnas. Sprogimas išguldė milžiniškus miško plotus, o smūginė banga buvo juntama dideliu atstumu.
Kai kuriuose vertinimuose nurodoma, kad šio įvykio garsas galėjo siekti apie 300 decibelų, o pats sprogimas buvo girdimas maždaug už tūkstančio kilometrų nuo epicentro.
Tunguskos įvykis iki šiol kelia didelį susidomėjimą, nes tai buvo vienas ryškiausių priminimų, kad pavojus gali ateiti ne tik iš ugnikalnių ar žemės gelmių, bet ir iš kosmoso.
Kodėl decibelai apgauna mūsų vaizduotę
Garso stiprumas matuojamas decibelais, bet ši skalė nėra paprasta. Ji yra logaritminė. Tai reiškia, kad nedidelis skaičiaus padidėjimas iš tikrųjų reiškia milžinišką garso intensyvumo šuolį.
Pavyzdžiui, garsas, kuris yra 20 decibelų stipresnis už kitą, nėra tik „šiek tiek garsesnis“. Jis gali būti maždaug 100 kartų intensyvesnis. Todėl kai kalbame apie 170, 220 ar 300 decibelų, kalbame apie reiškinius, kurie gerokai viršija įprastą žmogaus patirtį.
Tokio lygio garsas nėra tiesiog nemalonus. Jis pavojingas. Jis gali žaloti ausis, plaučius, vidaus organus ir veikti kaip fizinė smūginė jėga.
Kodėl Krakatau istorija vis dar stebina
Krakatau išsiveržimas primena, kad Žemė nėra rami ir statiška planeta. Po mūsų kojomis slypi jėgos, kurios per kelias minutes gali pakeisti kraštovaizdį, atmosferą ir žmonių gyvenimus.
Garsas, kuris tris kartus apskriejo planetą, nėra tik įspūdinga detalė. Tai ženklas, kokia milžiniška energija tą dieną buvo išlaisvinta. Žmogus gali kurti bombų rekordus, statyti miestus ir matuoti gamtą prietaisais, bet tokie įvykiai kaip Krakatau parodo, kad planeta vis dar turi balsą, kurio neįmanoma ignoruoti.
Ir kartais tas balsas būna toks galingas, kad jį išgirsta visas pasaulis.
