Daugeliui vairuotojų automobilis, kuris be didesnių problemų nuvažiuoja 300 000 kilometrų, atrodo kaip svajonė. Vieni po 150 000 kilometrų jau pradeda bijoti kiekvieno keistesnio garso, kiti prie 200 000 kilometrų ima galvoti apie pardavimą, o treti sako: „Jei prižiūrėsi, važiuos dar tiek pat.“
Naudotų automobilių rinkos patirtis rodo, kad pastarasis požiūris nėra iš piršto laužtas. Kai kurie modeliai ir markės iš tiesų gerokai dažniau pasiekia įspūdingą ridą ir vis dar išlieka tinkami kasdieniam naudojimui. Nyderlandų naudotų automobilių rinkos duomenys išskiria tris vardus, kurie tarp ilgaamžių automobilių minimi ypač dažnai: „Volvo“, „Mercedes-Benz“ ir „Volkswagen“.
Tai nereiškia, kad bet kuris šių markių automobilis automatiškai bus amžinas. Tačiau tam tikri modeliai, ypač gerai prižiūrėti ir daug važiavę greitkeliais, gali labai ramiai peržengti 300 000 kilometrų ribą.
300 000 kilometrų – ne nuosprendis, o patikros taškas
Lietuvoje vis dar gajus įprotis žiūrėti į ridą kaip į pagrindinį automobilio vertinimo kriterijų. Jei skelbime parašyta 280 000 ar 320 000 kilometrų, dalis pirkėjų iš karto nusisuka. Tačiau pati rida dar nepasako visos tiesos.
Automobilis, nuvažiavęs 300 000 kilometrų daugiausia greitkeliais, gali būti geresnės būklės nei tas, kuris turi 160 000 kilometrų, bet visą gyvenimą buvo kankintas mieste: trumpi atstumai, šaltas variklis, duobės, spūstys, nuolatinis stabdymas ir startavimas.
Būtent todėl Nyderlandų pavyzdys įdomus. Ten daug automobilių didelę ridos dalį surenka greitkeliuose. Važiuojant pastoviu greičiu variklis, transmisija, pakaba ir stabdžiai dažnai patiria mažesnę apkrovą nei važinėjant trumpais miesto maršrutais.
Todėl 300 000 kilometrų ne visada reiškia „pabaigą“. Kartais tai tiesiog etapas, po kurio gerai prižiūrimas automobilis dar gali tarnauti ilgai.
„Volvo“ – švediškas ilgaamžiškumo simbolis
Kalbant apie automobilius, kurie gali įveikti dideles ridas, „Volvo“ vardas skamba labai dažnai. Ypač dažnai minimas „Volvo V70“ – universalas, pelnęs patikimo, patogaus ir ilgaamžio automobilio reputaciją.
Tai automobilis, kuris buvo sukurtas ne įspūdžiui prie kavinės, o ilgoms kelionėms, šeimai, darbui ir kasdieniam naudojimui. Tvirti kėbulai, patogios sėdynės, geri dyzeliniai ir benzininiai varikliai, praktiškas universalas – visa tai padarė V70 vienu iš tų modelių, kuriuos žmonės dažnai perka ne vieneriems metams.
Senesni „Volvo“ penkių cilindrų varikliai turi labai gerą reputaciją. Jie nėra patys ekonomiškiausi ar pigiausi remontuoti, tačiau tinkamai prižiūrimi gali nuvažiuoti labai daug. Švediški automobiliai dažnai vertinami ir dėl saugumo, todėl juos renkasi tie, kuriems automobilis yra ne žaislas, o rimta transporto priemonė ilgam laikui.
Žinoma, „Volvo“ nėra be trūkumų. Reikia žiūrėti į automatinės pavarų dėžės būklę, pakabą, elektronikos veikimą, rūdis, aptarnavimo istoriją. Bet jei automobilis turėjo rūpestingą savininką, didelė rida šiam modeliui nebūtinai yra baubas.
„Mercedes-Benz“ – kai automobilis sukurtas ilgam keliui
Tarp ilgaamžių automobilių labai dažnai minimi ir „Mercedes-Benz“ C klasės bei E klasės modeliai. Tai ypač pasakytina apie automobilius, kurie buvo daug naudojami ilgoms kelionėms ir reguliariai aptarnaujami.
„Mercedes“ ilgą laiką turėjo stiprų įvaizdį kaip automobilis, skirtas ne tik komfortui, bet ir dideliems atstumams. E klasė daugelyje šalių buvo mėgstama taksi vairuotojų, verslo keliautojų ir tų, kurie kasmet nuvažiuodavo labai daug kilometrų. Ne be priežasties: gerai prižiūrėtas dyzelinis „Mercedes“ gali būti tikras ilgų distancijų bėgikas.
C klasė kiek kompaktiškesnė, bet taip pat dažnai pasiekia dideles ridas. Ji patraukli tiems, kurie nori „Mercedes“ komforto, bet ne tokio didelio automobilio kaip E klasė.
Vis dėlto perkant naudotą „Mercedes“ svarbu neužkibti vien už ženklo ant kapoto. Prastai prižiūrėtas prabangus automobilis gali tapti labai brangiu galvos skausmu. Reikia tikrinti ne tik variklį, bet ir automatą, pakabą, stabdžius, elektroniką, rūdis, turbinos darbą, purkštukus, aptarnavimo įrašus.
„Mercedes“ gali nuvažiuoti labai daug, bet tik tada, jei jo savininkai suprato vieną paprastą taisyklę: prabangus automobilis reikalauja ne pigaus, o teisingo aptarnavimo.
„Volkswagen“ – paprastesnis, bet labai ištvermingas pasirinkimas
Trečiasis vardas, dažnai minimas tarp ilgaamžių, yra „Volkswagen“. Ypač išsiskiria „Golf“ ir „Passat“. Šie modeliai Europoje tapo savotiškais kasdienio automobilio etalonais: praktiški, aiškūs, plačiai remontuojami, su didele dalių pasiūla ir gerai pažįstami daugeliui meistrų.
„Volkswagen Golf“ dažnai pasirenkamas kaip kompaktiškas, bet universalus automobilis. Jis tinka miestui, kelionėms, jaunam vairuotojui, šeimai ar kaip antras automobilis. Tuo metu „Passat“ dažnai perkamas dėl erdvės, komforto ir gero tinkamumo ilgoms kelionėms.
Ypač dyzeliniai „Volkswagen“ varikliai ilgą laiką turėjo patikimumo reputaciją. Ne veltui daugybė „Golf“ ir „Passat“ modelių Europoje važinėja su 300 000, 400 000 ar dar didesne rida.
Bet ir čia yra svarbi išlyga. Ne visi varikliai ir ne visos komplektacijos vienodai sėkmingos. Reikia domėtis konkrečiu variklio kodu, pavarų dėže, aptarnavimo istorija. Pavyzdžiui, kai kurių automatinių dėžių ar tam tikrų variklių remontas gali kainuoti nemažai. Todėl „Volkswagen“ privalumas yra ne tai, kad jis niekada negenda, o tai, kad gerai prižiūrėtas ir tinkamai pasirinktas modelis gali būti labai racionalus ilgam naudojimui.
Kodėl būtent šie automobiliai dažnai pasiekia dideles ridas
Didelė rida nėra atsitiktinumas. Automobilis turi turėti keletą svarbių savybių: tvirtą variklį, patikimą transmisiją, gerą aušinimo sistemą, pakankamai atsparią pakabą ir konstrukciją, kuri leidžia automobilį remontuoti, o ne iš karto nurašyti.
„Volvo“, „Mercedes-Benz“ ir „Volkswagen“ daugelyje modelių atitiko šiuos kriterijus. Jie buvo plačiai naudojami ilgoms kelionėms, turėjo gerai žinomus dyzelinius variklius, patogius kėbulus ir didelę remonto bazę.
Kitas svarbus dalykas – šių markių automobiliai dažnai buvo perkami žmonių, kurie daug važinėjo. O daug važinėjantis žmogus dažniausiai geriau supranta, kad aptarnavimo atidėlioti negalima. Jei automobilis kasdien reikalingas darbui ar ilgoms kelionėms, savininkas dažniau laiku keičia alyvą, filtrus, diržus, stabdžius ir kitas svarbias dalis.
Greitkelio kilometrai ir miesto kilometrai – ne tas pats
Tai vienas svarbiausių dalykų, kurį turėtų suprasti naudoto automobilio pirkėjas. Rida nėra vienodas matas visais atvejais.
Automobilis, kuris 300 000 kilometrų nuvažiavo greitkeliuose, dažnai dirbo gana palankiomis sąlygomis. Variklis pasiekia darbinę temperatūrą, važiuojama pastoviu greičiu, mažiau stabdoma, mažiau junginėjamos pavaros, mažiau kenčia sankaba ar automatas.
Miesto automobilis gyvena kitaip. Jis nuolat šyla ir vėsta, važiuoja trumpais atstumais, stovi spūstyse, dažnai stabdo, dažnai pajuda, važiuoja per duobes, bordiūrus ir greičio kalnelius. Todėl mažesnė rida mieste nebūtinai reiškia mažesnį nusidėvėjimą.
Būtent todėl perkant automobilį verta klausti ne tik „kiek nuvažiavo“, bet ir „kaip nuvažiavo“.
Ką būtina patikrinti perkant didelės ridos automobilį
Jei automobilis nuvažiavęs 250 000–300 000 kilometrų ar daugiau, jį galima pirkti, bet reikia tikrinti atidžiau. Vien gražus salonas ir nupoliruotas kėbulas čia nieko negarantuoja.
Pirmiausia svarbi techninės priežiūros istorija. Reikia žiūrėti, ar reguliariai keista alyva, filtrai, stabdžių skystis, aušinimo skystis. Jei yra sąskaitos, serviso įrašai, techninių apžiūrų duomenys – tai didelis privalumas.
Labai svarbu patikrinti paskirstymo diržą arba grandinę. Jei diržas turėjo būti keistas, bet nėra įrodymų, kad tai atlikta, teks tai padaryti iš karto po pirkimo. Vandens pompa taip pat dažnai keičiama kartu su diržu, todėl verta žinoti, ar tai jau padaryta.
Transmisijos skystis – dar viena tema, kurią daugelis ignoruoja. Ypač automatiniuose automobiliuose. Jei gamintojas kadaise rašė, kad alyva „viso tarnavimo laikui“, tai realiame gyvenime toks teiginys dažnai reiškia tik trumpesnį dėžės gyvenimą. Jeigu automatas dirba šiurkščiai, vėluoja, trūkčioja ar skleidžia garsus, geriau nerizikuoti.
Taip pat būtina apžiūrėti pakabą, stabdžius, vairo mechanizmą, padangas, kėbulo koroziją, aušinimo sistemą, turbokompresorių, purkštukus ir elektronikos klaidas. Bandomasis važiavimas turi būti ne penkios minutės aplink aikštelę, o normalus patikrinimas įvairiomis sąlygomis.
Ridos istorija – atskira istorija
Didelė rida pati savaime nėra blogai. Blogai tada, kai ji paslėpta. Automobilis su sąžiningais 320 000 kilometrų gali būti daug geresnis pirkinys nei tas, kuriam „stebuklingai“ liko 178 000 kilometrų po kelionės per kelias šalis ir kelis pardavėjus.
Todėl būtina tikrinti ridos istoriją pagal techninių apžiūrų duomenis, serviso įrašus, importo dokumentus, elektroninius įrašus. Jei rida kelia įtarimų, geriau nepasitikėti vien pardavėjo šypsena.
Didelės ridos automobilio pirkime sąžiningumas yra labai svarbus. Jei savininkas atvirai pasako, kas keista, kas remontuota, kas dar laukia, tai dažnai geresnis ženklas nei tobulas skelbimas be jokios konkrečios informacijos.
Prekės ženklas svarbu, bet priežiūra svarbiau
„Volvo“, „Mercedes-Benz“ ir „Volkswagen“ gali būti labai ištvermingi, bet markė nėra stebuklingas skydas. Net patikimiausias automobilis gali būti sugadintas blogos priežiūros, pigių dalių, per retai keičiamos alyvos ar agresyvaus vairavimo.
Kita vertus, net didelę ridą turintis automobilis gali būti puikios būklės, jei buvo prižiūrėtas laiku ir nebuvo kankintas. Būtent todėl naudoto automobilio būklė visada svarbesnė už skambų modelio vardą.
Gera taisyklė paprasta: geriau pirkti paprastesnį, bet tvarkingą automobilį su aiškia istorija, nei prabangesnį, bet neaiškios praeities modelį.
Kuriems vairuotojams tokie automobiliai tinka
Didelę ridą galintys įveikti automobiliai ypač tinka tiems, kurie daug važinėja. Jei kasdien tenka važiuoti į darbą už miesto, keliauti tarp miestų ar dažnai naudoti automobilį ilgiems maršrutams, tokie modeliai gali būti labai racionalūs.
„Volvo V70“ patiks tiems, kurie vertina saugumą, komfortą ir didelį universalą. „Mercedes“ C ar E klasė labiau tiks ieškantiems komforto, solidesnio pojūčio ir ilgesnių kelionių patogumo. „Volkswagen Golf“ ir „Passat“ patiks tiems, kurie nori praktiško, plačiai remontuojamo ir kasdieniam gyvenimui patogaus automobilio.
Tačiau perkant bet kurį iš jų svarbu nepasiduoti emocijoms. Automobilis gali atrodyti gerai, bet tik serviso patikra parodys, ar jis tikrai vertas pinigų.
Ką galima laikyti tikru ilgaamžiu automobiliu
Tikras ilgų distancijų automobilis nėra tas, kuris niekada negenda. Tokių beveik nebūna. Tikras ilgaamžis yra tas, kurio pagrindiniai mazgai atlaiko didelį naudojimą, o remontas vis dar turi ekonominę prasmę.
Jei automobilio variklis, kėbulas ir transmisija sveiki, o einamieji remontai normalūs, jis gali važiuoti labai ilgai. Bet jei prasideda brangūs gedimai vienas po kito, net gera markė nebeišgelbės.
Todėl ilgaamžiškumas susideda iš trijų dalykų: geros konstrukcijos, tinkamos priežiūros ir protingo vairavimo. Jei bent vieno trūksta, net stipriausias automobilis anksčiau ar vėliau pasiduos.
Išvada
Nyderlandų naudotų automobilių rinkos patirtis rodo, kad „Volvo“, „Mercedes-Benz“ ir „Volkswagen“ modeliai dažnai patenka tarp tų automobilių, kurie be didesnės dramos gali peržengti 300 000 kilometrų ribą. Ypač dažnai minimi „Volvo V70“, „Mercedes“ C ir E klasės, „Volkswagen Golf“ bei „Passat“.
Tačiau svarbiausia ne vien logotipas ant kapoto. Didžiausią reikšmę turi tai, kaip automobilis buvo prižiūrėtas: ar laiku keista alyva, ar tvarkyta transmisija, ar keistas paskirstymo diržas, ar nebuvo ignoruojami gedimai, ar rida tikra.
300 000 kilometrų gali būti ir pabaigos pradžia, ir tik dar vienas skaičius prietaisų skydelyje. Viskas priklauso nuo automobilio istorijos. Jei ji švari, priežiūra tvarkinga, o techninė būklė gera, toks automobilis dar gali nuvažiuoti labai toli.
