Pirmą kartą šimtakojį vonioje pamačiau vakare. Įjungiau šviesą, o jis per sekundę nuskuodė palei grindjuostę taip greitai, kad net nespėjau suprasti, ar labiau išsigandau aš, ar jis. Stovėjau su dantų šepetėliu rankoje ir žiūrėjau į kampą, kuriame jis dingo.
– Kas nutiko? – iš koridoriaus paklausė vyras.
– Vonioje kažkas su per daug kojų.
Jis įėjo, apsidairė ir ramiai pasakė:
– Šimtakojis. Jie nekenksmingi.
– Man visiškai nesvarbu, koks jo charakteris. Jis bėgo kaip siaubo filme.
Nors naminis šimtakojis dažniausiai nėra pavojingas žmogui, jo išvaizda tikrai ne kiekvienam maloni. Ilgos kojos, greitas judėjimas, netikėtas pasirodymas vonioje ar rūsyje – ir namai staiga atrodo nebe tokie jaukūs. Tačiau svarbiausia suprasti vieną dalyką: jei šimtakojai pasirodo namuose, jie dažnai atėjo ne šiaip sau. Juos kažkas vilioja.
Dažniausiai tai drėgmė, tamsios vietos ir kiti smulkūs vabzdžiai, kuriais jie minta.
Šimtakojis namuose dažnai yra ne pagrindinė problema, o ženklas
Naminiai šimtakojai mėgsta vėsias, tamsias ir drėgnas vietas. Todėl jie dažnai pasirodo vonios kambariuose, rūsiuose, spintose, sandėliukuose, prie grindjuosčių, po kriaukle ar ten, kur blogiau vėdinama.
Jeigu namuose matote vieną šimtakojį, tai dar nereiškia užkrato. Jis galėjo tiesiog atklysti ieškodamas drėgmės ar grobio. Bet jei jų atsiranda nuolat, verta pagalvoti ne tik apie tai, kaip juos pagauti, bet ir kodėl jie čia laikosi.
Šimtakojai yra plėšrūnai. Jie minta smulkiais vabzdžiais: sidabrinėmis žuvelėmis, mažais vorais, skruzdėlėmis, tarakonais, kandimis ar kitais smulkiais kenkėjais. Kitaip tariant, jei šimtakojai jūsų namuose jaučiasi gerai, gali būti, kad jie rado maisto.
Tai nemaloni mintis, bet naudinga. Kartais šimtakojis yra tarsi mažas gyvas signalas: kažkur namuose per drėgna, per tamsu arba jau yra kitų vabzdžių.
Pirmas žingsnis – sumažinti drėgmę
Kai vonioje pamačiau dar vieną šimtakojį, nusprendžiau ne tik jį išvaryti, bet ir pažiūrėti, kas vyksta aplink. Po kriaukle radau šiek tiek drėgmės. Ne didelę balą, bet pakankamai, kad spintelės kampas būtų nuolat šaltas ir drėgnas.
– Štai jums ir viešbutis su pusryčiais, – pasakiau vyrui.
– Kam?
– Šimtakojams. Tik baseino trūksta.
Drėgmė yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šimtakojai renkasi namus. Todėl reikia pradėti nuo paprastų dalykų: sutvarkyti vandens pratekėjimus, išdžiovinti drėgnas vietas, dažniau vėdinti vonią, rūsį ar sandėliuką.
Jei rūsyje ar vonios kambaryje nuolat jaučiasi drėgmė, gali padėti oro sausintuvas. Kartais užtenka ir geresnio vėdinimo: pravirų durų po dušo, įjungto ventiliatoriaus, nepaliktų šlapių rankšluosčių ant grindų.
Šimtakojams patinka vietos, kuriose žmogus retai žiūri: už skalbyklės, po vonia, po kriaukle, prie vamzdžių, už spintelių. Būtent ten verta pradėti patikrą.
Antras žingsnis – pašalinti jų maisto šaltinį
Jeigu šimtakojai minta kitais vabzdžiais, vien jų naikinimas problemos neišspręs. Jei namuose liks daug smulkių vabzdžių, šimtakojai vėl turės priežastį sugrįžti.
Todėl verta atidžiai apžiūrėti vietas, kur gali būti kitų kenkėjų. Vonioje ar virtuvėje kartais atsiranda sidabrinių žuvelių, spintelėse – maistinių kandžių, rūsyje – vorų ar kitų smulkių vabzdžių. Jei juos ignoruosite, šimtakojai turės maisto šaltinį.
Čia padeda tvarka ir sandarumas: reguliariai išsiurbti kampus, nepalikti trupinių, laikyti maistą uždaruose induose, išmesti senas dėžes, popierius, nereikalingus daiktus, kurie kaupia dulkes ir suteikia slėptuvių.
Šimtakojai mėgsta netvarkingas, retai judinamas vietas. Jei sandėliukas ar rūsys pilnas senų kartoninių dėžių, drėgnų skudurų ir daiktų „gal kada prireiks“, tai puiki slėptuvė ne tik jiems, bet ir jų grobiui.
Trečias žingsnis – uždaryti patekimo kelius
Šimtakojai gali patekti į namus per mažus plyšius, tarpus prie durų, langų, vamzdžių, grindjuosčių ar rūsio sienų. Jie nėra dideli, todėl jiems nereikia plačių durų.
Verta apžiūrėti, ar nėra plyšių palei grindjuostes, aplink vamzdžius, po durimis, prie langų rėmų. Jei randate tarpų, juos galima užsandarinti. Po lauko durimis padeda sandarinimo juostos arba slenksčio tarpinės. Rūsyje verta patikrinti ventiliacijos angas ir įtrūkimus.
Tai nėra pats įdomiausias darbas, bet labai naudingas. Jei namas pilnas mažų „įėjimų“, kenkėjus galite gaudyti kiek norite – jie vis tiek ras kelią atgal.
Netoksiški būdai, kurie gali padėti
Jei nenorite iš karto naudoti stiprios chemijos, yra keli paprastesni būdai.
Vienas jų – lipnūs spąstai. Juos galima padėti palei sienas, už baldų, rūsyje ar vietose, kur dažniausiai pastebite šimtakojus. Jie padeda ne tik sugauti pavienius vabzdžius, bet ir suprasti, kur jų daugiausia. Tik spąstus reikėtų naudoti atsakingai ir laikyti taip, kad prie jų nepriliptų naminiai gyvūnai ar kiti nereikalingi gyviai.
Kitas būdas – diatomitas. Tai natūralios kilmės milteliai, kurie pažeidžia vabzdžių išorinį dangalą ir juos išdžiovina. Jį galima berti plonu sluoksniu palei grindjuostes, į kampus, prie plyšių. Svarbu naudoti pagal instrukciją, neįkvėpti dulkių ir nelaikyti ten, kur jas gali pasiekti vaikai ar augintiniai.
Kai kurie žmonės naudoja kedro aliejų arba kitus stipresnio kvapo natūralius purškalus. Šimtakojai tokių kvapų dažnai vengia, bet tai labiau atbaidymo priemonė, o ne problemos sprendimas. Jei namuose liks drėgmė ir vabzdžiai, kvapas vienas ilgai nepadės.
Ko geriau nedaryti
Pirmiausia nereikėtų manyti, kad vienas purškalas išspręs viską. Jei šimtakojai ateina dėl drėgmės ir maisto, reikia tvarkyti priežastis.
Taip pat neverta be reikalo purkšti stiprių cheminių priemonių visur, ypač vonioje, virtuvėje ar vaikų kambariuose. Jeigu problema didelė, geriau kreiptis į kenkėjų kontrolės specialistus, kurie įvertins situaciją ir parinks saugesnį sprendimą.
Dar viena klaida – ignoruoti rūsį, sandėliuką ar vonios kampus. Žmonės dažnai valo tik matomas vietas, o šimtakojai tuo metu gyvena ten, kur tamsu ir ramu.
Kieme taip pat svarbu sumažinti slėptuves
Šimtakojai dažnai laikosi ne tik namuose, bet ir aplink namą. Jiems patinka lapų krūvos, pūvanti mediena, senos lentos, drėgni kampai, per arti namo augantys krūmai.
Todėl verta palaikyti tvarką ir lauke. Nelaikykite malkų tiesiai prie namo sienos. Pašalinkite lapų krūvas, supuvusias lentas, senus kelmus. Reguliariai valykite latakus, kad vanduo nesikauptų prie namo. Apkirpkite krūmus taip, kad jie nesiliestų prie sienų ir nesudarytų nuolat drėgnos zonos.
Jei veja prie namo nuolat perlaistoma, dirva išlieka drėgna, o tai gali traukti įvairius vabzdžius. O kur vabzdžiai, ten gali atsirasti ir šimtakojai.
Kada verta kviesti specialistus?
Jei šimtakojų matote retai, dažniausiai pakanka sumažinti drėgmę, sutvarkyti plyšius, išvalyti kampus ir pašalinti kitus vabzdžius.
Tačiau jei jie pasirodo nuolat, jei jų daug, jei kartu pastebite tarakonų, sidabrinių žuvelių ar kitų kenkėjų, verta kreiptis į specialistus. Šimtakojai gali būti tik matoma didesnės problemos dalis.
Profesionalai gali patikrinti, iš kur jie patenka, kas juos vilioja, ar nėra paslėptų drėgmės šaltinių, ir pasiūlyti sprendimą, kuris neapsiribos vien pavienių vabzdžių naikinimu.
Paprasta taisyklė: mažiau drėgmės, mažiau slėptuvių, mažiau maisto
Nors šimtakojai atrodo bauginančiai, jie nėra blogiausi kenkėjai namuose. Jie netgi gali naikinti kitus vabzdžius. Bet jei nenorite jų matyti savo vonioje ar rūsyje, reikia padaryti namus jiems nepatrauklius.
Sutvarkykite drėgmę. Išvalykite kampus. Pašalinkite kitus vabzdžius. Užsandarinkite plyšius. Tvarkykite kiemą aplink namą.
Po to, kai sutvarkėme pratekėjimą po kriaukle, pradėjome dažniau vėdinti vonią ir išvalėme seną sandėliuko kampą, šimtakojų beveik nebeliko. Ne todėl, kad suradau vieną stebuklingą priemonę. Tiesiog jų „patogus būstas“ tapo nebe toks patogus.
Ir dabar, jei vakare vonioje pamatau greitai judantį šešėlį, pirmiausia nepanikuoju. Pirmiausia žiūriu, kur namuose vėl atsirado drėgmė. Nes šimtakojai dažnai pasako tai, ko mes patys nenorime pastebėti: kažkur namuose yra kampas, kuriam jau seniai reikia dėmesio.
