Metai turi aiškų gamtos pagrindą – Žemė apskrieja Saulę. Mėnuo taip pat susijęs su Mėnulio ciklais. Tačiau savaitė yra visai kitokia istorija. Gamta niekur neparašė, kad po pirmadienio, antradienio ir trečiadienio būtinai turi ateiti septintoji diena. 7 dienų savaitę sukūrė žmonės, o paskui šis, iš pirmo žvilgsnio nepatogus skaičius, tapo vienu tvirčiausių pasaulio įpročių.
Savaitė atsirado ne iš gamtos, o iš žmogaus bandymo suvaldyti laiką
Pirmieji žmonės laiką skaičiavo paprasčiau: stebėjo dieną ir naktį, metų laikų kaitą, Mėnulio fazes. Tai buvo praktiška – pagal dangų buvo galima suprasti, kada sėti, kada laukti šalčių, kada artėja potvyniai ar kiti gamtos pokyčiai.
Metai ir mėnuo žmogui tarsi buvo „padovanoti“ pačios gamtos. Tačiau savaitė tokio aiškaus gamtinio pagrindo neturi. Ji buvo sugalvota kaip patogesnis būdas suskirstyti ilgesnį laiką į mažesnes dalis.
Iš pirmo žvilgsnio skaičius 7 net nėra labai patogus. Jis nesidalija gražiai nei iš 10, nei iš 12, nei iš 30. Vis dėlto būtent jis laimėjo prieš kitus variantus ir galiausiai tapo norma didelėje pasaulio dalyje.
Kodėl būtent septynios dienos
Viena svarbiausių šios istorijos stotelių – senovės Babilonas. Babiloniečiai stebėjo dangų ir didelę reikšmę teikė dangaus kūnams. Jiems svarbūs buvo septyni ryškiausi tuo metu žinomi „klajojantys“ dangaus objektai: Saulė, Mėnulis, Marsas, Merkurijus, Jupiteris, Venera ir Saturnas.
Be to, Mėnulio ciklą patogu apytiksliai padalyti į keturias dalis. Nuo jaunaties iki priešpilnio, nuo priešpilnio iki pilnaties ir taip toliau praeina maždaug po savaitę. Tai nebuvo visiškai tikslu, bet žmonėms pakako, kad susidarytų ritmas.
Babiloniečiai kiekvieną septintą dieną laikė ypatinga. Vėliau ši idėja susipynė su religinėmis tradicijomis. Biblijoje pasakojama apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas ir poilsį septintąją. Taip septynių dienų savaitė įgavo ne tik praktinę, bet ir stiprią simbolinę reikšmę.
Per religiją, prekybą, imperijas ir vėlesnį Europos kultūros plitimą šis ritmas vis labiau įsitvirtino. Galiausiai septynių dienų savaitė tapo tokia įprasta, kad šiandien retas net susimąsto, jog ji kadaise buvo tik vienas iš galimų variantų.
Pasaulyje savaitė ne visada buvo septynių dienų
Kol septynių dienų savaitė netapo pasauline norma, skirtingos civilizacijos laiką skirstė labai įvairiai. Ir kai kurie variantai šiandien skambėtų gana neįprastai.
Senovės Egipte ir Kinijoje buvo naudotos 10 dienų savaitės. Toks skirstymas atrodė tvarkingesnis ir labiau suderintas su dešimtaine sistema.
Senovės Romoje iki krikščionybės įsigalėjimo egzistavo 8 dienų ciklas. Jis buvo susijęs su turgumis ir viešojo gyvenimo ritmu.
Kai kuriose Mezoamerikos kultūrose, tarp jų majų ir actekų, buvo naudojami visai kitokie kalendoriniai ciklai, tarp kurių pasitaikydavo ir 13 dienų laikotarpiai.
Javos saloje buvo žinoma 5 dienų savaitė. Ji buvo susijusi su vietiniais turgumis, bendruomenių gyvenimu ir tradiciniais laiko skaičiavimo papročiais.
Tai rodo, kad savaitė nėra kažkas savaime suprantamo. Žmonės visada bandė laiką prisitaikyti prie savo religijos, prekybos, darbo, žemdirbystės ir valdžios tvarkos.
Prancūzai bandė pakeisti net laikrodį
Vienas garsiausių bandymų atsisakyti įprasto laiko skaičiavimo įvyko Prancūzijoje po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Naujoji valdžia norėjo ne tik pakeisti politinę sistemą, bet ir perrašyti patį kasdienybės ritmą.
Buvo įvestas revoliucinis kalendorius, kuriame savaitę pakeitė 10 dienų laikotarpis. Idėja atrodė labai racionali: viskas turėjo būti tvarkinga, dešimtainė ir atsieta nuo senų religinių tradicijų.
Prancūzai net bandė pakeisti laiką. Diena turėjo būti dalijama į 10 valandų, kiekviena valanda – į 100 minučių, o minutė – į 100 sekundžių. Ant popieriaus tai atrodė logiška. Gyvenime – daug sudėtingiau.
Žmonės buvo pripratę prie seno ritmo. Darbas, poilsis, maldos, turgūs, šeimos gyvenimas ir įprasti laikrodžiai staiga nebetiko naujai sistemai. Vietoj aiškumo atsirado painiava.
Reforma ilgai neišsilaikė. Po kelerių metų Prancūzija grįžo prie įprastesnio laiko skaičiavimo, o septynių dienų savaitė dar kartą įrodė, kad žmonių įpročius pakeisti sunkiau nei įstatymus.
Kodėl septynių dienų savaitė išliko iki šiol
Septynių dienų savaitė išliko ne todėl, kad ji matematiškai patogiausia. Ji išliko todėl, kad tapo įpročiu, religine tradicija, darbo tvarkos pagrindu ir tarptautinio gyvenimo ritmu.
Kai skirtingos šalys pradėjo vis daugiau prekiauti, keliauti, derinti dokumentus, darbo laiką ir religines šventes, bendras savaitės ritmas tapo labai patogus. Pasaulis priprato prie pirmadienio, savaitgalio, darbo dienų ir poilsio dienų.
Šiandien septynių dienų savaitė valdo beveik viską: mokyklas, darbą, transporto grafikus, televizijos programas, sporto varžybas, bankų veiklą ir net mūsų nuotaikas. Pirmadienis daugeliui reiškia pradžią, penktadienis – palengvėjimą, o sekmadienis – paskutinę ramybės akimirką prieš naują ciklą.
Keista, bet šis senovinis laiko išradimas pasirodė atsparesnis už daugelį imperijų. Valstybės griuvo, religijos plito ir keitėsi, kalendoriai buvo taisomi, laikrodžiai tobulėjo, o savaitė liko tokia pati.
Septynios dienos nėra gamtos įsakymas. Tai žmonių susitarimas, kuris tapo toks stiprus, kad dabar pagal jį gyvena beveik visas pasaulis.
