Kodėl žmonės susvetimėja net būdami šalia: svarbiausios priežastys, kurias dažnai ignoruojame

Vakare prie vieno stalo sėdi du žmonės. Vienas slenka telefonu, kitas žiūri serialą, tarp jų garuoja arbata, o kambaryje tylu taip, lyg abu būtų pavargę ne nuo dienos, bet vienas nuo kito. Iš šalies tokia pora ar šeima gali atrodyti visiškai įprastai: gyvena kartu, dalijasi buities darbais, kartu važiuoja apsipirkti. Tačiau artumas kartais išnyksta ne tuomet, kai žmogus išeina pro duris, o tada, kai jis nustoja būti išgirstas.

Susvetimėjimas retai prasideda nuo vieno didelio konflikto. Dažniau jis užauga iš mažų, nepasakytų dalykų: „vėliau pakalbėsim“, į klausimą atsakyto „ne dabar“, iš nuovargio numesto aštresnio žodžio. Iš pradžių tai atrodo smulkmenos, nes kiekvienas turi savo darbų, rūpesčių ir blogų dienų. Bet kai smulkmenos kartojasi, namuose ar draugystėje atsiranda keistas jausmas – žmogus yra šalia, o pasiekti jo nebeįmanoma.

Tokia būsena paliečia ne vien poras. Ji nutinka suaugusiems vaikams ir tėvams, draugams, kurie vis dar sveikina vienas kitą gimtadienio proga, kolegoms, kasdien sėdintiems prie gretimų stalų. Ryšį silpnina ne vien atstumas kilometrais. Kartais didžiausias atstumas atsiranda tarp dviejų žmonių ant tos pačios sofos.

Kalbamės daug, bet ne apie tai, kas iš tiesų svarbu

Viena dažniausių susvetimėjimo priežasčių – pokalbiai, kurie lieka vien buities lygmenyje. Kas paims vaiką, ar nupirktas pienas, kada reikės sumokėti sąskaitą, ką gaminsime vakarienei – visa tai būtina, bet vien to nepakanka. Kai diena po dienos aptariami tik reikalai, žmogus pamažu ima jaustis ne partneriu, draugu ar šeimos nariu, o patogiu bendro gyvenimo organizatoriumi.

Dar sunkiau, kai vienas bando papasakoti, kas jam skauda, o kitas iškart puola taisyti situaciją, patarinėti arba nuvertina jausmą. Žodžiai „nesureikšmink“, „visi pavargsta“ ar „pats prisigalvojai“ gali nuskambėti trumpai, tačiau jie uždaro duris kitam pokalbiui. Žmogus ne visada prašo sprendimo. Kartais jis tiesiog nori išgirsti, kad jo nuovargis, baimė ar nusivylimas kitam žmogui rūpi.

Čia atsiranda ir tyla, kuri iš pradžių atrodo saugi. Užuot kalbėjęs, žmogus nutyli, nes nenori ginčo, nenori sugadinti vakaro arba jau yra įsitikinęs, kad vis tiek nebus suprastas. Kita pusė tą tylą gali palaikyti ramybe ar abejingumu. Taip abu ima gyventi savo spėjimais: vienas galvoja, kad jam nerūpi, kitas – kad jo nenori apkrauti.

Ypač tai pažįstama šeimoms, kuriose visi nuolat skuba. Tėvai grįžta pavargę, vaikai užsidaro savo kambariuose, senjorai nenori „trukdyti“ su savo sveikatos ar vienišumo rūpesčiais. Namai gali būti pilni žmonių ir garsų, tačiau kiekvienas lieka su savo diena vienas. Artumas neprasideda nuo didelių išpažinčių – kartais užtenka paklausti ne „kaip sekėsi?“, o „kas šiandien tau buvo sunkiausia?“ ir palaukti tikro atsakymo.

Kodėl žmonės susvetimėja net būdami šalia: svarbiausios priežastys, kurias dažnai ignoruojameNuotrauka: Pixabay / Pexels

Nuovargis ir ekranai neatima meilės, bet atima dėmesį

Žmonės dažnai susierzina, kai šalia esantis nuolat žiūri į telefoną. Vis dėlto problema ne vien pats ekranas. Telefonas dažnai tampa greičiausiu būdu pabėgti nuo įtampos, darbo minčių, neišspręstų santykių ar tiesiog tylos, kurioje reikėtų būti su savimi ir kitu žmogumi. Keliolika minučių naujienų ar vaizdo įrašų atrodo nekaltai, bet vakaras po vakaro jos pakeičia laiką, per kurį ryšys galėtų atsigauti.

Nuovargis veikia panašiai. Grįžęs po darbo žmogus kartais turi jėgų tik persirengti, pavalgyti ir nieko nebekalbėti. Tai nereiškia, kad jis nustojo mylėti ar vertinti šalia esantį žmogų. Tačiau kitam, kuris visą dieną laukė bent kelių ramių minučių kartu, toks atsitraukimas gali atrodyti kaip atstūmimas.

Skirtingos žmonių grupės šį atstumą išgyvena nevienodai. Mažų vaikų tėvai dažnai gyvena tarsi pamainomis: vienas rūpinasi buitimi, kitas uždarbiu, o pokalbiui apie juos pačius nebelieka nei laiko, nei jėgų. Vienišiau besijaučiantis senjoras gali laukti vaikų skambučio, nors šie nuoširdžiai mano, kad trumpa žinutė grupiniame pokalbyje jau yra pakankamas dėmesys. Jaunesni žmonės gali nuolat bendrauti internete, tačiau vis tiek neturėti kam pasakyti, kad iš tiesų jaučiasi blogai.

Nereikėtų visos kaltės suversti technologijoms ar vienam pavargusiam žmogui. Darbas, finansinis nesaugumas, ilgos kelionės į darbą ir nuolatinis poreikis būti pasiekiamam išsekina. Tačiau santykiams svarbu ne tobula vakaro programa ir ne valandų skaičius. Daug lemia tai, ar bent trumpą laiką žmogus jaučia, kad kito dėmesys priklauso tik jam, o ne ekranui, darbiniams laiškams ar kitam rytojui.

Didžiausią sieną dažnai pastato neišsakytos nuoskaudos

Susvetimėjimas dažnai būna ne abejingumo, o neišgyventų nuoskaudų pasekmė. Vienas prisimena, kad sunkiausiu metu liko vienas su problemomis. Kitas jaučiasi nuolat kritikuojamas ir todėl nustoja stengtis kalbėti. Išoriškai abu gali elgtis mandagiai, dalytis darbais ir net juoktis prie svečių, bet viduje kiekvienas saugo savo įrodymų rinkinį, kodėl yra nesuprastas.

Žmogus pyksta ne vien dėl neišneštų šiukšlių, vėlavimo ar pamirštos svarbios datos. Dažnai skaudžiausia yra mintis, kuri slypi po tokiu įvykiu: „aš tau nesvarbus“, „viską turiu nešti vienas“ arba „tu manęs net nepastebi“. Kol kalbama tik apie paviršinę priežastį, ginčas kartojasi. Kai pavyksta įvardyti tikrąjį jausmą, atsiranda galimybė ne laimėti ginčą, o suprasti, kodėl kitas taip reagavo.

Kita pusė irgi ne visada tyčia užsidaro. Žmonės, kurie vaikystėje nebuvo pratę kalbėti apie emocijas, gali nemokėti pasakyti „man skaudu“ ar „bijau tave prarasti“. Vietoje to jie tampa šalti, ironiški, pradeda daugiau dirbti arba vengia būti namuose. Tai nepalengvina šalia esančio žmogaus būsenos, bet padeda suprasti, kad už atšalimo kartais slepiasi ne tuštuma, o nemokėjimas būti pažeidžiamam.

Ryšio atstatymas paprastai neprasideda nuo didžiulio pažado nuo rytojaus viską daryti kitaip. Daug naudingiau pasirinkti ramų momentą ir kalbėti apie save, o ne teisti kitą: „man trūksta mūsų pokalbių“, „aš pasijutau paliktas vienas“, „norėčiau suprasti, kas su tavimi vyksta“. Jei pokalbiai nuolat baigiasi tyla, pykčiu ar baime, kartais brandžiausias sprendimas yra ieškoti pagalbos iš šalies. Ne todėl, kad santykiai jau žlugo, o todėl, kad jie dar svarbūs.

Žmonės susvetimėja ne tada, kai nustoja būti tame pačiame kambaryje. Jie susvetimėja tada, kai nebeprisimena, kad už kasdienio nuovargio, tylos ir susierzinimo vis dar yra žmogus, kurį kadaise norėjosi pažinti. Kartais keli nuoširdžiai išklausyti sakiniai gali padaryti daugiau nei visa savaitė praleista vienuose namuose.