1993-iaisiais Dominykas stovėjo autobusų stotyje su viena nutrinta sportine taše rankoje. Joje tilpo keli drabužiai, skutimosi reikmenys, mamos įdėtas sumuštinis ir nedidelis vokelis su pinigais. Lietuvoje jis paliko tėvus, jauną žmoną, nebaigtus namo darbus ir gyvenimą, kuris tuo metu atrodė per ankštas svajonėms.
Į Vokietiją jis važiavo ne iš smalsumo. Važiavo todėl, kad reikėjo pinigų. Reikėjo stogo šeimai, reikėjo vaikams geresnės ateities, reikėjo išgyventi laiką, kai darbas Lietuvoje buvo menkai apmokamas, o parduotuvėje kiekvienas pirkinys buvo skaičiuojamas iki paskutinio cento.
Šiandien Dominykas sako, kad nesigaili sunkaus darbo, ilgų metų svetur ir net vienatvės. Tačiau vieno sprendimo jis sau neatleidžia iki šiol.
Išvažiavo tik „keliems mėnesiams“
Iš pradžių planas buvo paprastas: nuvažiuoti į Vokietiją, padirbėti kelis mėnesius, parsivežti pinigų ir grįžti namo. Tokių vyrų tada buvo daug. Vieni važiavo į statybas, kiti į ūkius, treti į sandėlius ar gamyklas.
Dominykui pažįstamas pažadėjo darbą prie renovuojamų namų. Darbas buvo sunkus, bet atlygis atrodė beveik neįtikėtinas. Už kelias savaites jis galėjo uždirbti tiek, kiek Lietuvoje nebūtų gavęs per kelis mėnesius.
Pirmosiomis dienomis Vokietijoje jam viskas atrodė svetima. Gatvės buvo tvarkingos, parduotuvės pilnos, žmonės kalbėjo kalba, kurios jis beveik nesuprato. Vakare, grįžęs į ankštą kambarį, kuriame gyveno dar su trimis vyrais, jis išsitraukdavo žmonos nuotrauką ir žiūrėdavo į ją ilgiau, nei norėdavo pripažinti.
„Pakentėsiu. Dar truputį“, – kartodavo sau.
Tas „truputį“ virto metais.
Pinigai pradėjo taisyti gyvenimą
Po pirmo grįžimo namo Dominykas pajuto, kad jo išvykimas turėjo prasmę. Jis parvežė pinigų, už kuriuos šeima galėjo susitvarkyti buitį, nusipirkti tai, apie ką anksčiau tik kalbėdavo, ir pradėti rimčiau galvoti apie namo remontą.
Žmona džiaugėsi, tėvai didžiavosi, kaimynai klausinėjo, kaip ten viskas atrodo „Vakaruose“. Dominykas pirmą kartą pasijuto žmogumi, kuris gali ne tik svajoti, bet ir keisti savo šeimos gyvenimą.
Tada jis nusprendė važiuoti dar kartą.
Šį kartą jau ne keliems mėnesiams, o „kol pavyks daugiau uždirbti“. Reikėjo langų, reikėjo stogo, reikėjo vaikams geresnių drabužių, reikėjo automobilio. Vėliau atsirado dar vienas tikslas, dar vienas remontas, dar viena paskola, dar vienas pažadas: „grįšiu, kai baigsiu“.
Metai bėgo, o Dominykas grįždavo namo vis rečiau. Iš pradžių kas kelis mėnesius, paskui per šventes, paskui tik tada, kai pavykdavo suderinti darbus.
Pinigai namus pasiekdavo reguliariai. Pats Dominykas – ne visada.
Vaikai augo per telefono skambučius
Didžiausią kainą Dominykas suprato ne iš karto. Iš pradžių jam atrodė, kad jis daro tai, ką turi daryti vyras: uždirba, rūpinasi, siunčia pinigus, padeda šeimai laikytis.
Tačiau vaikai augo greičiau, nei jis tikėjosi.
Kai išvažiavo, sūnus dar prašė parvežti žaislinę mašinėlę. Po kelerių metų jau nebenorėjo kalbėti telefonu. Dukra iš pradžių piešdavo jam atvirukus, vėliau pradėjo rašyti trumpai: „viskas gerai“.
Dominykas vis guosdavosi, kad vaikai vieną dieną supras. Kad kai užaugs, įvertins, jog tėvas išvažiavo ne dėl savęs. Jis juk dirbo ne prabangai, o namams, mokslams, saugesniam gyvenimui.
Bet vieną vasarą grįžęs jis pajuto, kad namuose tapo svečiu.
Vaikai jo nebepuldavo apsikabinti taip, kaip anksčiau. Žmona viską mokėjo tvarkyti pati. Namai stovėjo gražesni, bet jame kažkas buvo pasikeitę. Jo vieta prie stalo liko, tačiau kasdienybės dalimi jis nebebuvo.
Vienintelis sprendimas, kurio gailisi
Šiandien Dominykas nesako, kad nereikėjo važiuoti į Vokietiją. Jis puikiai supranta, koks buvo tas laikas. Lietuvoje nebuvo lengva, pinigų trūko, o galimybės atrodė labai ribotos.
Jis nesigaili ir sunkaus darbo. Dirbo statybose, vėliau sandėlyje, išmoko kalbą, susirado pastovesnę vietą, padėjo šeimai atsistoti ant kojų. Jo pinigais buvo suremontuotas namas, vaikai baigė mokslus, tėvams buvo nupirkta vaistų, kai jų labiausiai reikėjo.
Tačiau vieno sprendimo jis gailisi iki šiol: kad vis atidėliojo grįžimą.
Ne pačios emigracijos. Ne darbo. Ne taupymo. O to nuolatinio „dar truputį“.
Dar truputį padirbėsiu. Dar truputį uždirbsiu. Dar vienas sezonas. Dar vienas objektas. Dar vieni metai.
„Aš maniau, kad perku šeimai geresnį gyvenimą. Bet kartu pardavinėjau laiką, kurio niekas negrąžina“, – šiandien sako Dominykas.
Namai buvo pastatyti, bet laikas negrįžo
Kai Dominykas galutinai grįžo, jam buvo daugiau nei penkiasdešimt. Namas buvo sutvarkytas, kieme stovėjo automobilis, vaikai jau buvo suaugę. Iš šalies atrodė, kad jis pasiekė tai, dėl ko išvažiavo.
Tačiau viduje liko tuštuma.
Jis praleido pirmas vaikų šventes, mokyklos rūpesčius, paprastus sekmadienius, vakarienes, ginčus dėl niekų ir akimirkas, kurios tada atrodė nereikšmingos. Tik vėliau suprato, kad būtent jos ir sudaro šeimos gyvenimą.
Su žmona santykiai išliko, bet pasikeitė. Jie abu tapo savarankiški žmonės, pripratę gyventi atskirai. Reikėjo mokytis būti kartu iš naujo – ne per skambučius, ne per siuntinius, ne per trumpas atostogas, o kasdien.
Dominykas nesiskundžia. Jis žino, kad daugeliui jo karta pažįstama iki skausmo. Vieni išvažiavo į Vokietiją, kiti į Airiją, Norvegiją, Angliją. Visi turėjo panašų tikslą – išlaikyti šeimą ir susikurti orų gyvenimą.
Tik ne visi laiku pastebėjo, kad pinigai skaičiuojami, o praleisti metai – ne.
Ką Dominykas pasakytų sau jaunesniam
Jei šiandien galėtų grįžti į 1993 metų autobusų stotį, Dominykas vis tiek įliptų į autobusą. Jis žino, kad tada neturėjo daug pasirinkimų.
Tačiau sau jaunesniam jis pasakytų vieną dalyką: susitark su savimi, kada grįši, ir laikykis to pažado.
Ne „kai bus gana pinigų“, nes gana niekada nebūna. Ne „kai viską sutvarkysiu“, nes visada atsiranda dar vienas reikalas. Ne „kai vaikai paaugs“, nes jie paauga per greitai.
Jis patartų dažniau grįžti namo, daugiau kalbėtis, neslėpti nuovargio ir nepridengti meilės vien pinigų pervedimais. Šeimai reikia ne tik stogo, bet ir žmogaus, kuris sėdi prie stalo, klauso, ginčijasi, juokiasi ir būna šalia.
Dominykas šiandien gyvena ramiau. Jis prižiūri kiemą, kartais padeda kaimynams, laukia anūkų ir vis dar turi tą seną sportinę tašę, su kuria išvažiavo. Ji guli garaže ant lentynos – nutrinta, išblukusi, bet neišmesta.
Jam tai ne daiktas. Tai priminimas apie laiką, kai gyvenimas tilpo į vieną krepšį, o žmogus tikėjo, kad svarbiausia – uždirbti.
Dabar jis žino: svarbiausia buvo grįžti laiku.
