Buvo toks laikas, kai namuose svarbiausias baldas stovėjo ne virtuvėje ir ne prie lango. Jis stovėjo svetainėje, ant blizgančios sekcijos, dažnai apkrautas servetėlėmis, vazele su plastikinėmis gėlėmis ir porcelianiniu šuniuku. Tas baldas buvo televizorius.
Ne šiaip dėžė su ekranu. Ne. Tai buvo šeimos altorius.
Kai ateidavo vakaras, namai pamažu keisdavosi. Mama greičiau plaudavo indus, tėvas nusikratydavo laikraštį, močiutė pasitaisydavo skarelę, o vaikai, dar ką tik lakstę po kiemą iki sutemų, būdavo pašaukiami vidun balsu, kuriam nebuvo galima prieštarauti:
– Greitai namo, prasideda!
Kas prasideda? Kartais filmas. Kartais žinios. Kartais koncertas. Kartais laida, kurios niekas labai nemėgo, bet vis tiek žiūrėjo, nes daugiau nieko nebuvo.
Ir visiems to pakako.
Televizorius įsijungdavo lėtai. Pirmiausia pasigirsdavo spragtelėjimas. Tada ekranas suboluodavo pilkai, lyg iš rūko bandytų išlipti kažkieno veidas. Jei vaizdas šokinėdavo, kažkas turėdavo atsistoti ir pajudinti anteną. Dažniausiai tas „kažkas“ būdavo vaikas.
– Palaikyk taip!
– Bet man ranką skauda!
– Nesujudėk, dabar gerai rodo!
Ir vaikas stovėdavo prie televizoriaus kaip gyvas palydovas, nes šeimos ramybė priklausė nuo jo alkūnės kampo.
Vakarais niekas nesakydavo: „Pažiūrėsiu vieną seriją ir eisiu miegoti.“ Nebuvo serijų pagal užsakymą. Nebuvo mygtuko „praleisti intro“. Nebuvo galimybės atsukti atgal, jeigu kažką pražiopsojai, nes kaip tik tuo metu ėjai į virtuvę atsinešti sumuštinio.
Jeigu pražiopsojai – viskas. Gyvenimas ėjo toliau.
Bet gal todėl žmonės žiūrėjo atidžiau.
Kai rodydavo gerą filmą, kambaryje nutildavo net tie, kurie paprastai viską komentuodavo. Tėvas sėdėdavo fotelyje, viena koja ant kitos, rimtu veidu, tarsi pats būtų filmo komisijoje. Mama megzdavo, bet akis vis tiek laikydavo ekrane. Močiutė kartais nesuprasdavo siužeto, bet vis tiek susigraudindavo pirmoji.
– Jis ją myli, – tyliai pasakydavo.
– Močiute, jis ją tik ką apgavo.
– Vis tiek myli. Matosi iš akių.
Vaikai gulėdavo ant kilimo, smakrus pasidėję ant delnų. Krosnis spragsėdavo, už lango juoduodavo vakaras, o ekrane vyko kitas pasaulis: miestai, jūros, karai, vestuvės, svetimi gyvenimai. Kartais atrodydavo, kad televizorius ne rodo, o įleidžia į namus paslaptį.
Žmonės be „Netflix“ turėjo vieną keistą įprotį – jie laukdavo.
Laukdavo penktadienio filmo. Laukdavo sekmadienio koncerto. Laukdavo mėgstamos laidos visą savaitę, o paskui kitą dieną ją aptardavo darbe, mokykloje, eilėje prie pieno.
– Matei vakar?
– Mačiau.
– O pabaiga tai ką aš žinau…
– Sakiau gi, kad jis kaltas!
Tai buvo bendras žiūrėjimas. Ne kiekvienas savo kambaryje, ne su ausinėmis, ne telefone po antklode. Visi kartu. Viename kambaryje. Kartais susipykę dėl vietos ant sofos, kartais dėl garso, kartais dėl to, kas perjungė kanalą ne laiku.
Nors kanalų buvo tiek mažai, kad perjunginėti beveik nebuvo ką.
Bet užtat buvo ritualas.
Arbata stiklinėse. Batonas su sviestu. Obuoliai dubenyje. Kambario prieblanda. Televizoriaus šviesa ant veidų. Ir tas jausmas, kad vakaras turi centrą.
Kartą mažas berniukas paklausė senelio:
– O ką jūs veikdavot, kai televizoriaus dar nebuvo?
Senelis ilgai tylėjo. Paskui nusišypsojo.
– Kalbėdavomės.
Berniukui tai pasirodė beveik neįtikėtina.
– Apie ką?
– Apie viską. Apie dieną. Apie kaimynus. Apie orą. Apie tai, kas ką pasakė turguje. Kartais dainuodavom. Kartais lošdavom kortomis. Kartais tiesiog sėdėdavom.
– Ir nebuvo nuobodu?
Senelis pažvelgė į mirgantį ekraną.
– Buvo. Bet nuobodulys irgi žmogui reikalingas. Iš jo kartais gimsta mintys.
Berniukas tada nesuprato. Jam atrodė, kad be televizoriaus vakaras turėtų būti tuščias kaip išjungtas ekranas.
Tik daug vėliau, jau suaugęs, jis prisiminė tuos vakarus. Ne filmų pavadinimus. Ne laidų vedėjus. Ne siužetus. Prisiminė kitką: mamos mezginių čežėjimą, tėvo kosčiojimą, močiutės komentarus, senelio ranką ant fotelio atramos, šiltą kilimą po alkūnėmis ir jausmą, kad visi yra vienoje vietoje.
Šiandien pasirinkimo daugiau nei kada nors. Gali žiūrėti ką nori, kada nori, kiek nori. Gali sustabdyti, atsukti, prasukti, išsaugoti, rekomenduoti, pamiršti. Ekranų namuose daugiau nei žmonių.
Bet kartais, kai vakare kiekvienas išsiskirsto su savo telefonu, ausinėmis ir serialu, norisi prisiminti tą seną, sunkų televizorių ant sekcijos.
Tą, kuris rodė ne visada aiškiai.
Tą, dėl kurio reikėjo taisyti anteną.
Tą, prie kurio reikėjo ateiti laiku.
Tą, kuris suburdavo visus, net jeigu rodydavo visai ne tai, ko norėjai.
Gal žmonės be „Netflix“ vakarais neturėjo begalinio pasirinkimo.
Bet jie dažniau turėjo vieni kitus.
