Jei augote prieš internetą, tikriausiai dar prisimenate laiką, kai nuobodulys nebuvo problema, o kvietimas ką nors sugalvoti.
Nebuvo telefono, kuris viską parodytų per kelias sekundes. Nebuvo vaizdo įrašų, kuriuos galima paleisti vieną po kito. Nebuvo pokalbių programėlių, kuriose draugus pasiektum net neišėjęs iš namų. Jei norėjai su kuo nors pasikalbėti, reikėdavo eiti į kiemą, belsti į duris arba skambinti laidiniu telefonu ir tikėtis, kad ragelį pakels ne draugo mama.
O jei pakeldavo mama, tekdavo mandagiai ištarti:
– Laba diena, ar galėtų Tomas išeiti į lauką?
Tai buvo oficialus vaikystės slaptažodis.
Dabar atrodo juokinga, bet tada viskas buvo kitaip. Lėčiau. Garsiau. Paprasčiau. Gal kartais nepatogiau, bet kažkaip tikriau.
Vaikystė prieš internetą turėjo savo kvapą. Ji kvepėjo dulkėtu asfaltu po vasaros lietaus, šviežiai nupjauta žole, močiutės blynais, mokykliniu sąsiuviniu ir nauju plastilinu. Ji skambėjo dviračio grandine, kamuolio dunkstelėjimu į sieną, raktu ant virvelės po kaklu ir televizoriaus šnypštimu, kai kanalas dar tik ieškojo vaizdo.
Tada pasaulis tilpo ne ekrane, o kieme.
Kiemo taisyklės, kurių niekas nerašė
Kieme buvo sava tvarka. Niekas jos oficialiai nesukūrė, bet visi žinojo, kaip ji veikia.
Buvo vieta, kur renkasi „savi“. Buvo suoliukas, ant kurio sėdėdavo vyresni. Buvo medis, į kurį lipti draudė tėvai, bet kažkodėl visi vaikai vis tiek žinojo, kuri šaka patogiausia atsisėsti. Buvo smėlio dėžė mažesniems ir stadionas tiems, kurie jau jautėsi beveik suaugę.
Draugų nereikėjo kviesti žinute. Užtekdavo išeiti į lauką ir šūktelėti po langais. Kartais vienas vaikas šaukdavo taip garsiai, kad atsiliepdavo ne tik draugas, bet ir pusė laiptinės.
– Mariaaaaau! Į lauuuuką!
Ir tada prasidėdavo laukimas. Pasirodys ar nepasirodys? Išleis ar neišleis? Ar jau padarė pamokas? Ar mama lieps pirmiau pavalgyti sriubos?
Jei draugas neišeidavo, eidavai pas kitą. Jei neišeidavo niekas, vis tiek likdavai lauke. Nes laukas pats mokėjo tapti draugu.
Ten buvo žaidimai, kuriems nereikėjo taisyklių knygos. Slėpynės. Gaudynės. Kvadratas. Guma. Klasės ant asfalto. „Aukščiau žemės“. Futbolas su vartais iš kuprinių, akmenų arba dviejų senų plytų.
Kamuolys nuolat įskriedavo ten, kur negalima. Į gėlyną, po mašina, pas piktą kaimyną, į rūsio langą. Ir visada atsirasdavo vienas drąsiausias, kuris eidavo jo paimti.
Kai namo kviesdavo ne žinutė, o balsas pro langą
Dabar vaikus galima pakviesti namo paskambinus telefonu. Anksčiau tėvai tiesiog atidarydavo langą ir šaukdavo vardą.
Tas šauksmas turėjo ypatingą galią. Galėjai būti kitame kiemo gale, galėjai žaisti svarbiausias rungtynes gyvenime, galėjai būti pasislėpęs taip gerai, kad tavęs nerado jau dešimt minučių, bet mamos balsą išgirsdavai vis tiek.
– Namoooo!
Ir visas kiemas žinodavo, kad tavo laikas baigėsi.
Kartais bandydavai derėtis.
– Dar penkias minutes!
Tos penkios minutės galėjo reikšti viską. Dar vieną įvartį. Dar vieną slėptuvę. Dar vieną ratą dviračiu. Dar vieną akimirką laisvės, kai vakaras jau mėlynuoja, bet namo grįžti dar nesinori.
Tėvai dažniausiai suprasdavo, bet apsimesdavo, kad ne.
– Paskutinį kartą sakau!
Šitas sakinys beveik niekada nebūdavo paskutinis, bet visi žinojo, kad po jo geriau labai netempti.
Televizorius, kuris valdė visos šeimos vakarą
Prieš internetą televizorius nebuvo fonas. Jis buvo įvykis.
Programų nepasirinkdavai tada, kada nori. Reikėdavo laukti. Jei mėgstamas filmukas prasidėdavo 19:00, vadinasi, 19:00 turėjai būti pasiruošęs. Ne po penkių minučių. Ne tada, kai baigsi valgyti. Ne tada, kai prisiminsi. Jei pavėlavai, pavėlavai. Niekas neatsuks.
Televizijos programa laikraštyje buvo beveik kaip žemėlapis. Visi žinojo, kada bus filmas, kada žinios, kada serialas, kurio niekas neva nežiūri, bet kažkodėl visi žino, kas ten su kuo susipyko.
Pultelis, jei toks buvo, dažnai priklausė svarbiausiam žmogui kambaryje. O kartais jo visai nereikėjo, nes kanalų buvo tiek mažai, kad pakeisti juos galėjai tiesiog atsistojęs ir paspaudęs mygtuką ant televizoriaus.
Vaizdas kartais dingdavo. Tada reikėdavo pajudinti anteną. Vienas laikydavo anteną, kitas šaukdavo:
– Taip! Ne! Dar truputį! Stop! Nejudėk!
Ir žmogus sustingdavo keisčiausioje pozoje, nes būtent taip rodė geriausiai.
Dabar tai skamba kaip nepatogumas. Tada tai buvo normalus šeimos komandinis darbas.
Kasetės, pieštukas ir daina iš radijo
Muzika tada turėjo daugiau kantrybės.
Jei norėjai mėgstamos dainos, negalėjai jos tiesiog susirasti. Reikėdavo laukti per radiją. Sėdėdavai prie magnetofono su pirštu ant įrašymo mygtuko ir tikėdavaisi, kad vedėjas šį kartą neužkalbės dainos pradžios.
Bet jis beveik visada užkalbėdavo.
Tada turėdavai kasetę, kurioje pirmos trys sekundės dainos prasidėdavo kažkieno balsu: „O dabar klausomės…“
Kasetės buvo brangios ne pinigais, o tuo, kas jose įrašyta. Ten galėjo būti vasaros hitai, kažkieno perrašytas albumas, radijo topai, vaikystės diskoteka arba neaiškus mišinys, kur viena daina linksma, kita liūdna, trečia įrašyta iš televizoriaus.
O kai kasetė susipainiodavo, ją gelbėdavo pieštukas. Įkiši pieštuką į skylutę ir suki. Tai buvo toks paprastas, genialus remontas, kad šiandien beveik norisi jam pastatyti paminklą.
Muzika tada nebuvo begalinė. Todėl jos klausydavomės kitaip. Iki galo. Su laukimu. Su perrašytais pavadinimais ant popierinio kasetės viršelio. Kartais su klaidomis, nes angliškus žodžius rašydavome taip, kaip girdėjome.
Telefonas koridoriuje ir pokalbiai, kurių girdėdavo visi
Laidinis telefonas namuose buvo rimtas daiktas. Jis stovėdavo koridoriuje, svetainėje arba ant mažo staliuko, kur šalia gulėdavo užrašų knygelė su numeriais.
Telefono numerius mokėjome mintinai. Draugų, senelių, tėvų darbovietės, klasės auklėtojos, kaimynės. Dabar kartais nežinome net artimiausių žmonių numerių, nes už mus viską prisimena telefonas.
O tada numeriai gyveno galvoje.
Jei norėdavai paskambinti draugui, reikėdavo susikaupti. Nes galėjo pakelti jo tėtis. Arba močiutė. Arba vyresnis brolis, kuris būtinai paklaus:
– Ko reikia?
Pokalbiai nebuvo labai privatūs. Jei telefonas stovėjo koridoriuje, visi girdėdavo bent pusę tavo gyvenimo. Ypač jei laidas trumpas ir nueiti toliau nepavyksta.
Kai kas turėjo telefoną su ilgu susisukusiu laidu. Tą laidą galima buvo tampyti iki kito kambario, uždaryti duris ir apsimesti, kad niekas negirdi. Bet visi girdėjo.
Ir vis tiek tie pokalbiai buvo ypatingi. Nes paskambinti reiškė pastangą. Reikėjo surinkti numerį, palaukti, pasisveikinti, paklausti. Nebuvo „parašysiu vėliau“. Buvo arba kalbi dabar, arba ne.
Mokykla be elektroninio dienyno
Mokykla prieš internetą turėjo savą nerimą.
Pažymiai gyveno popieriniame dienyne. Jei gavai gerą pažymį, pats rodydavai namuose. Jei blogą – dienynas kažkaip netyčia likdavo kuprinėje. Kartais labai giliai. Po pratybomis. Po sportine apranga. Po sumuštinio maišeliu.
Mokytojai rašydavo pastabas ranka. Kai kurios buvo trumpos ir skaudžios: „Neklauso.“ Kitos – ilgos, beveik literatūrinės. Tėvų parašas po pastaba buvo atskiras gyvenimo etapas.
Namų darbus reikėdavo sužinoti klasėje. Jei neišgirdai, skambindavai draugui. Jei draugas irgi neišgirdo, abu tikėdavotės geriausio.
Referatai buvo rašomi iš enciklopedijų, vadovėlių ir knygų, kurias reikėdavo susirasti bibliotekoje. Bibliotekininkė kartais žinodavo daugiau nei internetas dabar. Ji pažiūrėdavo į tave, paklausdavo temos ir po minutės jau traukdavo iš lentynos knygą, kurios pats niekada nebūtum radęs.
Nukopijuoti tekstą reiškė ne „copy-paste“, o sėdėti prie stalo ir perrašinėti ranka. Kartais taip ilgai, kad pradėdavo skaudėti pirštus. Bet gal todėl kai kuriuos dalykus ir prisimindavome geriau.
Nuotraukos, kurių negalėjai iškart pamatyti
Fotografavimas buvo mažas stebuklas.
Turėjai fotoaparatą su juostele. Joje buvo 24 arba 36 kadrai. Tai reiškė, kad kiekviena nuotrauka turėjo vertę. Negalėjai fotografuoti dvidešimt kartų to paties kampo, kol pavyks. Reikėdavo pagalvoti.
– Nestovėk prieš saulę.
– Neužsimerk.
– Palauk, dar nefotografuoju.
– Jau?
– Jau.
Ir vis tiek kažkas užsimerkdavo.
Paskui juostelę reikėdavo nešti ryškinti. Laukimas buvo dalis magijos. Tu nežinojai, kas pavyko. Gal gimtadienio nuotrauka graži. Gal visi raudonomis akimis. Gal pusė kadro uždengta pirštu. Gal paskutinė kelionės nuotrauka išėjo pati geriausia.
Kai parsinešdavai voką su nuotraukomis, visi susėsdavo žiūrėti. Perduodavo iš rankų į rankas, juokdavosi, komentuodavo, kai kurias nuotraukas dėdavo į albumą, kitas – į stalčių.
Albumai buvo tikri šeimos archyvai. Su kampučiais, lipniais lapais, užrašais po nuotraukomis. Juose nebuvo tūkstančių kadrų, bet buvo istorijos.
Parduotuvės, kuriose visko reikėdavo klausti
Apsipirkimas irgi buvo kitoks.
Mažose parduotuvėse daug kas buvo už prekystalio. Reikėdavo paprašyti. Pardavėja paduodavo duoną, dešrą, saldainius, kartais pasverdavo sausainius į popierinį maišelį. Vaikui tai buvo atskiras nuotykis, ypač jei leisdavo pačiam nusipirkti ledų.
Saldainiai būdavo dėžėse, sausainiai – sveriami, guma – ypatingas dalykas. Lipdukai, popierėliai, mažos staigmenos – viskas turėjo vertę. Net tuščias gražus saldainio popierėlis kartais galėjo tapti lobiu.
Pinigai kišenėje skambėdavo monetomis. Skaičiuodavai, ar užteks ledams, limonadui, kramtomajai gumai. Jei trūkdavo kelių centų, pardavėja kartais numodavo ranka. O kartais ne. Gyvenimas mokė matematikos labai tiesiogiai.
Vasaros, kurios trukdavo amžinai
Vaikystės vasaros prieš internetą buvo ilgos. Ne pagal kalendorių, o pagal pojūtį.
Dienos prasidėdavo be plano. Išeini į lauką po pusryčių ir grįžti tik tada, kai pakviečia valgyti arba sutemsta. Keliai nubalnoti nuo dviračio, delnai lipnūs nuo ledų, keliai nubrozdinti, bet niekam tai neatrodo tragedija.
Buvo stovyklos pas senelius. Daržas, šulinys, uogos tiesiai nuo krūmo, agurkai su medumi, šviežios bulvės su krapais, vakarai prie lango, kai girdėti svirpliai. Mieste likę draugai atrodydavo labai toli, nes nebuvo kaip nuolat susirašinėti. Bet dėl to susitikimas po vasaros būdavo tikras įvykis.
Per atostogas reikėdavo pačiam susigalvoti veiklos. Statydavome būstines iš lentų, rengdavome „parduotuves“ iš akmenukų ir lapų, važinėdavome dviračiais iki vietų, kurios tada atrodė kaip pasaulio kraštas.
Niekas neskaičiavo žingsnių, bet vaikščiojome daug. Niekas nefotografavo kiekvieno ledų ragelio, bet jų skonis iki šiol prisimenamas.
Laiškai, atvirukai ir laukimas
Prieš internetą žmonės laukdavo kitaip.
Laiškas turėjo kelionę. Kažkas jį parašė, įdėjo į voką, užklijavo, užrašė adresą, nunešė į paštą. Tada jis keliavo, kol galiausiai atsidurdavo tavo pašto dėžutėje.
Gauti laišką buvo įvykis. Net atvirukas iš pajūrio ar kito miesto atrodė ypatingas. Kažkas apie tave pagalvojo ne tada, kai telefone pamatė tavo vardą, o sąmoningai. Išsirinko atviruką, parašė kelis sakinius, pasirašė.
Gimtadienio sveikinimai taip pat buvo kitokie. Atvirukai stovėdavo ant lentynos. Juos buvo galima paimti į rankas. Perskaityti dar kartą. Išsaugoti.
Dabar žinutės dingsta tarp kitų pranešimų. O tada net keli sakiniai ant popieriaus turėjo svorį.
Kai reikėdavo tiesiog prisiminti
Prieš internetą daug ką reikėdavo prisiminti pačiam.
Kelią iki draugo namų. Autobuso laiką. Telefono numerį. Pamokų tvarkaraštį. Dainos žodžius. Susitarimą, kur ir kada susitinkate.
Jei susitardavote prie parduotuvės penktą valandą, tai ir reikėdavo būti penktą. Negalėjai parašyti „vėluoju“. Negalėjai atsiųsti vietos. Jei žmogus nepasirodė, laukei. Penkias minutes. Dešimt. Penkiolika. Tada spręsdavai: eiti ar dar palaukti?
Susitikimai turėjo daugiau atsakomybės, nes nebuvo lengva viską pakeisti paskutinę sekundę. Gal todėl kai kurie pažadai atrodė tvirtesni.
Nuobodulys, kuris augino vaizduotę
Šiandien nuobodulys dažnai iškart užpildomas ekranu. Tada nuobodulys buvo normali dienos dalis.
Sėdi kambaryje, lyja, į lauką neišeisi. Ką veikti? Piešti. Skaityti. Statyti miestą iš kaladėlių. Karpyti popierių. Peržiūrėti senus albumus. Klausytis radijo. Žiūrėti pro langą. Kurti istorijas su žaislais. Vartyti enciklopediją ir netyčia sužinoti kažką apie banginius, ugnikalnius ar senovės Egiptą.
Nuobodulys ne visada buvo malonus. Bet jis palikdavo vietos vaizduotei. Iš nieko atsirasdavo žaidimai. Iš kėdžių ir pledo – palapinė. Iš dėžės – laivas. Iš pagalių – kardai. Iš balos – visas ežeras.
Galbūt todėl vaikystės prisiminimai tokie gyvi. Mes ne tik žiūrėjome į pasaulį. Mes jį nuolat kūrėme.
Kodėl tie laikai taip stipriai laikosi atmintyje?
Ne todėl, kad viskas buvo geriau. Nebuvo. Buvo savų sunkumų, nepatogumų, ribotų galimybių, laukimo, nežinojimo, nuobodulio ir nusivylimų.
Bet buvo ir kažkas, ko šiandien labai pasiilgstame. Daugiau buvimo čia ir dabar. Daugiau atsitiktinių susitikimų. Daugiau pokalbių akis į akį. Daugiau daiktų, kuriuos galima paliesti. Daugiau laukimo, kuris padarydavo įvykius svarbesnius.
Kai augai prieš internetą, pasaulis nebuvo mažas. Jis buvo didelis, kartais paslaptingas ir ne visada iš karto pasiekiamas. Reikėjo klausti, ieškoti, laukti, bandyti, eiti, belsti, skambinti, susitarti, prisiminti.
Ir gal kaip tik dėl to daugelis dalykų įstrigo giliau.
Mamos balsas pro langą. Tėčio taisomas dviratis. Močiutės virtuvė. Pirmas savarankiškas pirkinys parduotuvėje. Draugų šūksniai kieme. Kasetės su mėgstamomis dainomis. Televizoriaus antena. Nuotraukų vokas. Popierinis laiškas. Vasaros vakaras, kai dar galima pabūti lauke penkias minutes.
Tos penkios minutės kartais ir buvo visa vaikystė.
Pabaigai
Jei augote prieš internetą, tikriausiai suprantate tą keistą jausmą: pasaulis tada buvo lėtesnis, bet prisiminimuose jis juda labai gyvai. Gal todėl, kad vaikystė nebuvo saugoma debesyje. Ji liko kvapuose, garsuose, daiktuose, vietose ir žmonėse.
Ji liko nutrintuose keliuose, kasetėse, nuotraukų albumuose, kiemo suoliukuose, mokykliniuose dienynuose ir balsuose, kurie kvietė namo.
Šiandien turime daugiau patogumo, daugiau informacijos, daugiau ryšio. Bet kartais užtenka išgirsti seną dainą, pamatyti laidinį telefoną, užuosti šviežią duoną ar vasaros lietų ant asfalto – ir akimirksniu grįžti ten, kur nebuvo interneto, bet buvo visas pasaulis.
Ir, tiesą sakant, tas pasaulis vis dar kažkur mumyse gyvena.
