Pomidorai gali augti vešliai, aukštai ir gražiai, bet tai dar nereiškia, kad jie duos gausų derlių. Per daugelį metų įsitikinau: jeigu pomidorų negenėsiu, jie labai greitai visas jėgas atiduos lapams ir pažastiniams ūgliams, o ne vaisiams. Teisingas genėjimas nėra augalo „kankinimas“ – tai būdas nukreipti jo energiją ten, kur man jos labiausiai reikia: į žiedus, kekes ir sunokstančius pomidorus.
Pirmiausia atskiriu, kokį pomidorą auginu
Ne visus pomidorus geniu vienodai. Aukštaūgius, arba indeterminantinius, pomidorus geniu reguliariai visą sezoną. Jie auga į viršų, nuolat leidžia naujus ūglius, todėl be priežiūros greitai virsta tankiu krūmu. Tokius dažniausiai formuoju į vieną arba du stiebus.
Žemaūgių, determinantinių pomidorų stipriai negeniu. Jie natūraliai užauga iki tam tikro aukščio ir derlių dažnai subrandina koncentruotai. Jei išskabyčiau per daug, tiesiog sumažinčiau derlių. Nuo jų pašalinu tik apatinius, žemę liečiančius, gelstančius ar ligotus lapus.
Pažastiniai ūgliai – pagrindinis darbas, kurio negalima atidėlioti
Didžiausią dėmesį skiriu pažastiniams ūgliams. Tai maži ūgliukai, augantys tarp pagrindinio stiebo ir lapo. Jei jų nepašalinu laiku, po savaitės jie jau būna storos šakos, kurios ima „maistą” iš augalo ir tankina krūmą.
Aš juos skabau, kol jie dar 3–5 centimetrų ilgio. Tada žaizda būna maža, augalas greitai atsigauna, o aš nepadarau didelės žalos. Geriausia tai daryti ryte, sausą dieną, kai šiltnamyje nėra perteklinės drėgmės. Mažus ūglius nulaužiu pirštais, o storesnius kerpu švariomis žirklėmis.
Aukštaūgį pomidorą dažniausiai palieku su vienu pagrindiniu stiebu. Jei augalas labai stiprus, o vietos šiltnamyje pakanka, leidžiu augti dviem stiebams: antrą palieku iš pažastinio ūglio po pirmąja žiedine keke. Taip krūmas išlieka valdomas, o derlius būna gausesnis ir kokybiškesnis.
Apatiniai lapai turi būti pašalinti, kai vaisiai pradeda augti
Kai pirmoji pomidorų kekė jau užmezga vaisius, po truputį šalinu apatinius lapus. Jie dažnai liečia žemę, gauna mažiausiai šviesos ir pirmieji pagauna ligas. Be to, pašalinus apatinius lapus, pagerėja oro judėjimas aplink stiebą.
Svarbu nepersistengti. Vienu kartu „nenuimu” pusės augalo. Dažniausiai pašalinu 1–3 lapus per kartą, kad pomidoras nepatirtų streso. Lapus kerpu ne prie pat stiebo, o palikdamas nedidelį galiuką, kad žaizda nebūtų per didelė.
Mano taisyklė paprasta: lapai turi maitinti augalą, bet neturi virsti šešėliu, drėgmės gaudykle ir ligų prieglobsčiu.
Kodėl per tankus pomidoras duoda mažiau derliaus, nors atrodo galingas
Pradedantieji dažnai džiaugiasi, kai pomidoras tampa labai vešlus. Bet tanki lapija šiltnamyje reiškia prastesnį vėdinimą, daugiau drėgmės ir didesnę ligų riziką. Žiedai blogiau apsidulkina, vaisiai lėčiau noksta, o augalas eikvoja jėgas nereikalingai žalumai.
Kai krūmas tvarkingai išgenėtas, šviesa pasiekia kekes, oras lengviau juda, o man daug paprasčiau pastebėti ligas, kenkėjus ar maisto medžiagų trūkumą. Būtent dėl to derlius dažnai atrodo tarsi padvigubėjęs: ne todėl, kad pomidoras stebuklingai sukuria daugiau energijos, o todėl, kad jos nebeiššvaisto.
Viršūnės trumpinimas vasaros pabaigoje padeda sunokinti derlių
Liepos pabaigoje arba rugpjūtį, priklausomai nuo sezono, aukštaūgiams pomidorams patrumpinu viršūnes. Virš paskutinės paliktos kekės palieku 2–3 lapus ir nugnybiu augimo tašką. Taip augalas nebeleidžia jėgų naujiems žiedams, kurie vis tiek nespėtų subręsti, o nukreipia energiją į jau užmegztus vaisius.
Šis darbas ypač svarbus vėsesnėmis vasaromis. Jei jo neatlieku, pomidorai iki rudens vis dar žydi, bet dalis derliaus lieka žalias.
Svarbiausia – genėti reguliariai, o ne drastiškai
Pomidorų genėjimas geriausiai veikia tada, kai tai daroma nuosekliai. Aš šiltnamį apeinu kas kelias dienas: išskabau naujus pažastinius ūglius, pašalinu ligotus lapus, pririšu stiebus ir patikrinu kekes.
Gausus derlius prasideda ne nuo vieno didelio genėjimo, o nuo mažų, laiku atliktų darbų. Kai pomidoras gauna šviesos, oro ir aiškią kryptį augti, jis tampa ne lapų krūmu, o tikru derliaus augalu.
