Yra gėlių, kurios tiesiog gražiai atrodo. Ir yra tokių, kurios pakeičia visą sodo nuotaiką. Man kvapas sode visada buvo ne mažiau svarbus nei spalvos, todėl rinkdamasi augalus galvoju ne tik apie žiedus, bet ir apie tai, ką pajusiu vakare išėjus į kiemą. Vasaros pradžia yra puikus metas sodinti ar papildyti gėlynus kvapniais augalais, kurie greitai prigyja, sustiprėja ir dar tą patį sezoną gali pradžiuginti aromatu. Iš daugelio kvapnių gėlių išskirčiau tris, kurias sode vertinu labiausiai.
1. Levandos – kvapas, kuris sode sukuria šilumos ir ramybės jausmą
Levandos man yra viena patikimiausių kvapnių sodo gėlių. Jų aromatas stiprus, švarus, šiek tiek prieskoninis, labai gerai juntamas karštą dieną ar palietus žiedus ranka. Be to, levandos gražiai atrodo ne tik žydėjimo metu – jų pilkšvai žali kereliai puošia gėlyną visą sezoną.
Sodinu jas tik saulėtoje vietoje. Tai labai svarbu, nes pavėsyje levandos ištįsta, prasčiau žydi ir silpniau kvepia. Dirva turi būti laidi vandeniui, ne per sunki ir ne nuolat šlapia. Jei žemė molinga, įmaišau smėlio, žvyro ar smulkios skaldelės. Levandos nemėgsta, kai jų šaknys mirksta.
Mano patarimas paprastas: levandų nelepinu trąšomis. Per derlingoje dirvoje jos gali auginti daug žalios masės, bet žydėti silpniau. Geriau mažiau trąšų, daugiau saulės ir gera dirvos struktūra. Po žydėjimo jas lengvai patrumpinu, kad krūmeliai išliktų tankūs.
2. Bijūnai – prabangus kvapas ir žiedai, kurių laukiu kasmet
Jeigu reikėtų pasirinkti kvapniausią klasikinę sodo gėlę, bijūnas tikrai būtų tarp pirmųjų. Ne visos veislės kvepia vienodai, todėl renkantis verta ieškoti būtent kvapnių veislių. Kai kurios skleidžia švelnų rožių, kitos – saldesnį, beveik senovinio gėlyno kvapą.
Bijūnus verta sodinti ten, kur jie galės augti ilgai. Jie nemėgsta nuolatinio persodinimo, todėl vietą renkuosi atsakingai: saulėta arba lengvai pritemdyta, neužmirkstanti, derlinga, bet ne šlapia. Labai svarbu nepasodinti per giliai. Jei bijūno pumpurai atsiduria per giliai po žeme, krūmas gali gražiai auginti lapus, bet nežydėti.
Vasaros pradžioje pasodintiems ar persodintiems bijūnams skiriu daugiau dėmesio laistymui. Neperlieju, bet ir neleidžiu visiškai perdžiūti. Pirmais metais nesitikiu stebuklo – bijūnas yra kantrus augalas, kuris grožį parodo tada, kai įsitvirtina.
3. Kvapieji pelėžirniai – vasariškas aromatas ten, kur norisi gyvybės
Kvapieji pelėžirniai man patinka dėl to, kad jie suteikia sodui gyvumo ir romantikos. Jų žiedai lengvi, spalvingi, o kvapas – saldus, švelnus ir labai vasariškas. Tai puikus pasirinkimas prie tvoros, pavėsinės, arkos ar atramos, kur norisi ne tik žiedų, bet ir malonaus aromato.
Jiems reikia saulės, purios dirvos ir atramos. Jeigu pasėju ar pasodinu daigus dabar, svarbu neleisti jiems skursti sausroje. Kvapieji pelėžirniai mėgsta tolygią drėgmę, bet ne užmirkimą. Kai pradeda žydėti, žiedus skinu reguliariai – kuo daugiau skinu, tuo ilgiau augalas krauna naujus.
Didžiausia klaida – leisti jiems subrandinti ankštis per anksti. Tada augalas supranta, kad sezonas baigtas, ir žydėjimas silpnėja. Todėl nužydėjusius žiedus nuolat pašalinu.
Kur sodinti kvapnias gėles, kad jų aromatas būtų jaučiamas labiausiai
Kvapnias gėles sodinu ne bet kur, o ten, kur dažnai vaikštau ar sėdžiu. Levandos puikiai tinka prie takelio, bijūnai – prie terasos ar įėjimo, o kvapieji pelėžirniai – prie pavėsinės ar tvoros. Vėjas kvapą išnešioja, todėl verta pagalvoti, iš kurios pusės dažniausiai vyksta oro judėjimas.
Mano patirtis rodo, kad kvapnus sodas kuriamas ne vienu augalu, o sluoksniais. Vienos gėlės kvepia dieną, kitos stipriau vakare, vienos žydi trumpiau, kitos ilgiau. Pasodinus levandų, bijūnų ir kvapiųjų pelėžirnių, galima sukurti sodą, kuris ne tik gražiai atrodo, bet ir palieka stiprų vasaros prisiminimą.
