Vieną vakarą pagavau save darant tai, ką daro turbūt daugelis. Atsiguliau tik „penkioms minutėms“ pažiūrėti telefono, o atsipeikėjau po beveik valandos. Nebuvau nieko svarbaus perskaitęs, nieko naudingo padaręs ir net negalėjau tiksliai pasakyti, kur tas laikas dingo. Tiesiog keli vaizdo įrašai, kelios naujienos, keli pranešimai, tada dar viena programėlė, dar vienas paspaudimas ir dar vienas „pažiūrėsiu tik trumpai“.
Kitą rytą nusprendžiau padaryti paprastą eksperimentą – ištrinti iš telefono viską, ko man iš tikrųjų nereikia kiekvieną dieną. Ne išjungti pranešimus, ne perkelti į kitą ekraną, ne pažadėti sau „mažiau naudotis“, o tiesiog pašalinti. Galvojau, kad bus sunku, bet nutiko visai kas kita: po kelių dienų supratau, kad laiką man vogė ne viena konkreti programėlė, o pats įprotis nuolat ieškoti, ką telefone dar būtų galima patikrinti.
Pirmiausia pažiūrėjau, kur iš tikrųjų dingsta laikas
Viskas prasidėjo nuo telefono nustatymų. Atsidariau ekrano laiko statistiką ir pirmą kartą ne tik perbraukiau akimis, bet iš tikrųjų pasižiūrėjau skaičius. Ten buvo aiškiai matyti, kiek laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, naujienų programėlėse, pokalbiuose, vaizdo įrašų platformose ir įvairiose smulkiose programėlėse, kurias atsidarydavau net pats nesuprasdamas kodėl.
Labiausiai nustebino ne tai, kad kai kurios programėlės užimdavo daug laiko. Tai jau įtariau. Labiausiai nustebino tai, kiek daug laiko suvalgydavo trumpi, kelių minučių patikrinimai. Ne viena valanda iš karto, o dešimtys mažų prisijungimų per dieną. Kol laukiu kavos. Kol kažkas atrašo. Kol sėdžiu automobilyje. Kol atsidarau šaldytuvą ir nežinau, ko noriu. Atrodė, kad kiekvienas kartas trunka akimirką, bet dienos pabaigoje iš tų akimirkų susidarydavo valandos.
Ištryniau ne tik nereikalingas, bet ir „pusiau reikalingas“ programėles
Pirmiausia pašalinau akivaizdžias programėles – tas, kurių nenaudojau mėnesiais. Seni žaidimai, kelios apsipirkimo programėlės, kelionių programėlė, kurios neprireikė nuo praėjusios vasaros, nuotraukų filtrai, kuriuos buvau atsisiuntęs vienam kartui. Tai buvo lengva, nes jos tik užėmė vietą telefone.
Sunkiau buvo su tomis programėlėmis, kurios atrodė „gal kada prireiks“. Būtent jos ir buvo pavojingiausios. Naujienų programėlė, kurią tikrinau per dažnai. Socialinis tinklas, kuriame nieko nepublikavau, bet nuolat slinkdavau. Vaizdo įrašų platforma, kuri visada pasiūlydavo dar vieną klipą. Supratau, kad jei programėlė man reikalinga tik tam, kad užpildyčiau nuobodulio minutę, ji iš tikrųjų nėra reikalinga.
Didžiausias atradimas buvo ne programėlės, o tuščios pauzės
Pirmą dieną po valymo kelis kartus automatiškai paėmiau telefoną ir neberadau, ką atsidaryti. Pirštas pats ieškojo senos piktogramos, bet jos nebebuvo. Tą akimirką pasidarė net šiek tiek nejauku, nes supratau, kaip stipriai buvau pripratęs kiekvieną laisvą sekundę užkimšti ekranu.
Ir tada išlindo tikroji problema. Aš ne visada imdavau telefoną todėl, kad man kažko reikėjo. Dažniausiai imdavau jį tada, kai nenorėjau likti su nuoboduliu, laukimu, nuovargiu ar mintimis. Telefonas tapo ne įrankiu, o būdu pabėgti nuo bet kokios tylos. Tai buvo nemaloniausias, bet naudingiausias supratimas.
Palikau tik tas programėles, kurios turi aiškią paskirtį
Po valymo telefone palikau tik tai, kas tikrai reikalinga: banką, žemėlapius, el. paštą, žinutes, kamerą, kelias darbo programėles, orus, muziką ir kelias paslaugas, kuriomis naudojuosi realiai. Bet pasidariau taisyklę: jei programėlė neturi aiškios paskirties, ji negali gyventi pagrindiniame telefone.
Socialinius tinklus, kurių vis dar reikėjo darbui ar ryšiui, palikau tik naršyklėje arba prisijungimui iš kompiuterio. Tai labai pakeitė įprotį. Kai programėlės nėra vienu paspaudimu telefone, nebesinori jos atsidaryti kas dešimt minučių. Kuo daugiau trinties tarp manęs ir beprasmiško slinkimo, tuo mažiau laiko pradingsta nepastebimai.
Išjungiau pranešimus, kurie apsimetė svarbiais
Vien programėlių ištrynimo neužteko. Pamačiau, kad mane blaško ir pranešimai. Dalis jų buvo visiškai nereikalingi: nuolaidos, rekomendacijos, „jums gali būti įdomu“, naujas vaizdo įrašas, kažkieno reakcija, priminimas grįžti į programėlę. Viskas pateikiama taip, lyg būtų svarbu, bet iš tikrųjų tai tik bandymas vėl mane įtraukti.
Todėl palikau pranešimus tik ten, kur jie turi realią prasmę: skambučiai, žinutės, banko saugumo pranešimai, kalendorius ir keli būtini darbo dalykai. Visa kita nutildžiau. Jei pranešimas nereikalauja mano veiksmų tą pačią minutę, jis neturi teisės pertraukti mano dienos. Tai buvo vienas paprasčiausių, bet stipriausių pokyčių.
Po kelių dienų pastebėjau, kad telefoną imu rečiau
Pirmas dvi dienas dar jaučiau įprotį tikrinti telefoną. Bet trečią ar ketvirtą dieną pastebėjau, kad jis vis dažniau lieka gulėti ant stalo. Nebebuvo tiek daug priežasčių jį atrakinti. Nebebuvo spalvotų ikonų, kurios kviestų paspausti. Nebebuvo pranešimų, kurie nuolat išmuštų iš ritmo.
Įdomiausia tai, kad nieko svarbaus nepraleidau. Žinutės liko žinutėmis. Skambučiai liko skambučiais. Darbai nesugriuvo. Naujienas vis tiek galėjau perskaityti tada, kai pats nuspręsdavau. Pasirodo, daug kas telefone atrodo skubu tik todėl, kad programėlės taip nori.
Atsirado daugiau laiko, bet svarbiausia – atsirado daugiau dėmesio
Iš pradžių galvojau, kad didžiausia nauda bus sutaupytos minutės. Taip ir buvo. Bet dar svarbiau buvo tai, kad grįžo dėmesys. Lengviau tapo perskaityti ilgesnį tekstą, ramiau išgerti kavą, neperšokant nuo vienos minties prie kitos, paprasčiau pabaigti pradėtą darbą. Net vakarais galva buvo mažiau perkrauta.
Telefonas pats savaime nėra priešas. Problema prasideda tada, kai jis tampa automatišku atsakymu į bet kokią nuobodulio, nerimo ar laukimo akimirką. Kai iš telefono pašalinau pusę programėlių, supratau, kad labiausiai laiką vogė ne technologijos, o mano automatiniai judesiai. Programėlės tik labai gerai mokėjo tuos judesius išnaudoti.
Ką verta padaryti kiekvienam?
Pirmas realus veiksmas – atsidaryti ekrano laiko statistiką ir pasižiūrėti ne bendrą skaičių, o konkrečias programėles. Ten dažnai slypi nemalonus atsakymas. Jei kokia nors programėlė per savaitę suvalgo kelias valandas, verta savęs paklausti, ką ji duoda mainais. Jei atsakymo nėra, ją galima trinti arba bent jau pašalinti iš pagrindinio ekrano.
Antras veiksmas – ištrinti visas programėles, kurių nenaudojote bent mėnesį. Trečias – nutildyti pranešimus, kurie neturi realios vertės. Ketvirtas – pasilikti tik tas programėles, kurios padeda gyventi, dirbti, susisiekti ar tvarkyti reikalus, o ne vien užpildyti tuščias minutes. Jei programėlė reguliariai atima laiką, bet neduoda aiškios naudos, ji nėra patogumas – ji yra spąstai.
Vienas paprastas klausimas padėjo apsispręsti
Galiausiai kiekvienai programėlei uždaviau vieną klausimą: ar aš ją naudoju sąmoningai, ar ji naudoja mane? Jei atsidarau ją tada, kai turiu konkretų tikslą, viskas gerai. Jei atsidarau tik todėl, kad ranka pati paėmė telefoną, vadinasi, problema jau prasidėjo.
Po šio eksperimento telefonas netapo tuščias ar nepatogus. Priešingai – jis tapo ramesnis. Jame liko tai, ko man reikia, o ne tai, kas nuolat prašo dėmesio. Kartais geriausias telefono atnaujinimas yra ne naujas modelis, o drąsus programėlių ištrynimas.
