Amarai – vieni erzinančiausių sodo ir daržo kenkėjų. Jie pasirodo staiga, greitai dauginasi ir per trumpą laiką gali nusilpninti jaunus augalų ūglius. Lapai pradeda garbanotis, stiebai deformuojasi, augalas sulėtina augimą, o ant paviršiaus atsiranda lipnių išskyrų.
Dalis sodininkų tokiais atvejais iš karto griebiasi stiprių cheminių priemonių, tačiau ankstyvoje stadijoje galima išbandyti ir paprastesnį būdą – amoniako ir žaliojo muilo tirpalą.
Šis mišinys dažnai naudojamas kaip greita pagalba, kai amarų dar nėra labai daug. Jis padeda sumažinti kenkėjų plitimą, geriau padengia lapus ir gali pristabdyti kolonijos augimą. Vis dėlto svarbu suprasti: tai nėra stebuklingas vaistas, kuris visam laikui išspręs problemą. Geriausiai jis veikia tada, kai augalai tikrinami reguliariai, o kenkėjai pastebimi laiku.
Kodėl amarai tokie pavojingi augalams?
Iš pirmo žvilgsnio amarai atrodo menki ir beveik nepavojingi. Tačiau jų stiprybė – skaičius ir greitis. Šiltu oru kolonijos gali plėstis labai sparčiai, ypač ant jaunų, sultingų ūglių.
Amarai siurbia augalų sultis. Dėl to lapai pradeda raitytis, ūgliai silpnėja, žiedpumpuriai gali vystytis prasčiau, o visas augalas tampa mažiau atsparus ligoms ir kitiems kenkėjams.
Dar viena problema – amarų išskiriama lipni medžiaga. Ji padengia lapus, pritraukia skruzdėles ir gali sudaryti palankias sąlygas suodgrybiui. Todėl net ir nedidelė amarų kolonija gali greitai tapti didesne bėda, jei nieko nedarysite.
Svarbiausia – nelaukti, kol amarai apims visą augalą. Kuo anksčiau juos pastebėsite, tuo lengviau bus suvaldyti situaciją.
Kodėl amarai dažnai pasirodo kartu su skruzdėlėmis?
Jei ant augalo matote daug amarų, netoliese dažnai pastebėsite ir skruzdėlių. Tai ne atsitiktinumas.
Skruzdėlės minta saldžiomis amarų išskyromis, todėl kartais tarsi „saugo“ šiuos kenkėjus ir padeda jiems plisti. Jos gali pernešti amarus ant naujų ūglių, kad kolonija turėtų daugiau vietos ir maisto.
Todėl kovojant su amarais verta stebėti ne tik pačius vabzdžius, bet ir skruzdėlių judėjimą. Jei skruzdėlės nuolat vaikšto augalu aukštyn ir žemyn, labai tikėtina, kad kažkur yra amarų kolonija.
Kaip veikia amoniako ir žaliojo muilo tirpalas?
Amoniakas turi aštrų kvapą ir šarminę reakciją, todėl gali slopinti amarus ir trikdyti jų įprastą aplinką. Be to, stiprus kvapas gali dezorientuoti skruzdėles, kurios dažnai prisideda prie amarų plitimo.
Žaliasis muilas šiame mišinyje atlieka kitą darbą. Jis padeda tirpalui geriau prikibti prie lapų ir vabzdžių, todėl priemonė ilgiau išsilaiko ant paviršiaus. Be muilo vanduo nuo lapų tiesiog greitai nubėgtų, ypač jei augalas turi lygesnius ar vaškuotus lapus.
Būtent dėl šio derinio tirpalas geriau pasiekia amarus, ypač ten, kur jie dažniausiai slepiasi – lapų apačioje ir ant jaunų ūglių.
Kaip paruošti tirpalą nuo amarų?
Dažniausiai naudojamas paprastas santykis:
- 10 litrų vandens,
- 50 ml farmacinio amoniako,
- 2 šaukštai žaliojo muilo.
Vandenį geriausia naudoti kambario temperatūros. Į jį supilkite žaliąjį muilą, gerai išmaišykite, o tada įpilkite amoniako. Tirpalą naudokite iš karto – ilgai laikyti jo nereikėtų.
Labai svarbu naudoti būtent farmacinį amoniaką ir neviršyti koncentracijos. Daugiau šiuo atveju nereiškia geriau. Per stiprus tirpalas gali pakenkti augalui, nudeginti lapus arba sukelti stresą, ypač jautresnėms kultūroms.
Kaip teisingai purkšti augalus?
Purškimui rinkitės vakarą arba debesuotą dieną. Nereikėtų purkšti augalų tiesioginėje saulėje, nes ant lapų likę lašeliai gali paskatinti nudegimus. Taip pat neverta purkšti prieš lietų – lietus greitai nuplaus tirpalą ir darbas nueis veltui.
Purškiant svarbu ne tik lengvai sudrėkinti viršutinius lapus. Amarai dažniausiai slepiasi lapų apačioje, ant jaunų viršūnėlių, ūglių ir pumpurų. Todėl purkšti reikia kruopščiai, bet ne taip gausiai, kad tirpalas varvėtų upeliais.
Didžiausią dėmesį skirkite lapų apačiai – būtent ten dažniausiai būna pagrindinė amarų kolonija.
Jei amarų daug, vieno purškimo gali nepakakti. Pakartotinį apdorojimą galima atlikti po 7–10 dienų, tačiau prieš tai verta įvertinti augalo būklę.
Kodėl nereikėtų purkšti per karščius?
Vasarą dažna klaida – pulti purkšti augalus vidurdienį, kai tik pastebimi kenkėjai. Tačiau karštis ir aktyvi saulė gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Amoniako tirpalas yra gana aktyvus, todėl karštą dieną augalai gali sureaguoti jautriau. Lapai gali pagelsti, paruduoti, atsirasti dėmių ar nudegimo požymių.
Geriausias laikas tokioms priemonėms – vakaras, kai saulė jau nebekaitina, arba apsiniaukusi, bet nelietinga diena. Taip augalas patiria mažiau streso, o tirpalas turi daugiau laiko paveikti kenkėjus.
Ar amoniakas dar ir patręšia augalus?
Amoniakas yra vandeninis amoniako tirpalas, kuriame yra azoto. Mažomis dozėmis azotas augalams reikalingas, nes padeda auginti žaliąją masę. Todėl kai kurie sodininkai pastebi, kad po tokio purškimo augalai atrodo gyvybingesni.
Tačiau čia reikia atsargumo. Azoto perteklius nėra nauda – jis gali tapti problema.
Jeigu augalas gauna per daug azoto, jis gali pradėti auginti minkštus, sultingus ūglius. Tokie ūgliai kaip tik dar labiau patinka amarams ir kitiems kenkėjams. Be to, pertręšti augalai gali prasčiau žydėti, tapti jautresni ligoms ir blogiau pasiruošti vėsesniam orui.
Todėl amoniako tirpalą reikėtų vertinti ne kaip įprastą trąšą, o kaip pagalbinę priemonę nuo amarų.
Kuriems augalams šis būdas tinka?
Amoniako ir žaliojo muilo tirpalas dažniausiai naudojamas ant dekoratyvinių augalų, vaiskrūmių, kai kurių daržovių ir jaunų ūglių, kuriuos apniko amarai.
Jis gali būti naudojamas rožėms, serbentams, agrastams, vaismedžių jauniems ūgliams, pupoms, kai kurioms daržovėms ar kitiems augalams, ant kurių amarai mėgsta kurtis.
Vis dėlto prieš purškiant visą augalą verta atlikti mažą bandymą. Nupurkškite nedidelę lapų dalį ir palaukite bent parą. Jei nematote nudegimo, dėmių ar kitų neigiamų požymių, galima apdoroti didesnį plotą.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis su jaunais, silpnais, ką tik persodintais arba karščio nualintais augalais.
Kada šis būdas gali nepadėti?
Jeigu amarų kolonija jau labai didelė, lapai stipriai susisukę, o kenkėjai pasislėpę tankiose viršūnėse, vien amoniako ir muilo tirpalo gali nepakakti. Tokiu atveju pirmiausia verta mechaniškai pašalinti stipriausiai pažeistas dalis arba nuplauti amarus stipresne vandens srove.
Jei problema kartojasi kas kelias dienas, reikėtų ieškoti priežasties. Galbūt augalai pertręšti azotu, per tankiai susodinti, jiems trūksta oro judėjimo arba sode labai daug skruzdėlių.
Amarai dažnai yra ne tik problema, bet ir signalas, kad augalas nusilpęs arba jam sudarytos pernelyg palankios sąlygos kenkėjams.
Nepamirškite saugumo
Amoniakas turi stiprų kvapą ir gali dirginti kvėpavimo takus, akis bei odą. Todėl dirbant su juo būtina būti atsargiems.
Ruošdami tirpalą mūvėkite pirštines, venkite įkvėpti garų ir nemaišykite amoniako su kitomis buitinėmis cheminėmis priemonėmis. Ypač pavojinga amoniaką maišyti su chloro turinčiomis priemonėmis – toks derinys gali išskirti nuodingas dujas.
Purškiant geriau stovėti pavėjui taip, kad lašeliai ir kvapas neitų tiesiai į veidą. Po darbo nusiplaukite rankas, o likusio tirpalo nelaikykite ten, kur jį galėtų pasiekti vaikai ar gyvūnai.
Ar galima naudoti dažnai?
Šio mišinio nereikėtų naudoti be saiko. Jei purkšite per dažnai, galite pakenkti augalams, sutrikdyti jų mitybos balansą ir paskatinti perteklinį azoto poveikį.
Pakartotinis purškimas dažniausiai atliekamas tik prireikus, po 7–10 dienų. Jei po kelių kartų amarai vis tiek grįžta, geriau keisti taktiką: tvarkyti skruzdėlių takus, retinti per tankias šakas, stiprinti augalus, naudoti kitus švelnesnius būdus arba rinktis registruotas augalų apsaugos priemones.
Sode svarbiausia ne vieną kartą „nugalėti“ kenkėjus, o palaikyti pusiausvyrą, kad jie netaptų masine problema.
Ką dar galima daryti nuo amarų?
Amoniako ir žaliojo muilo tirpalas – tik vienas iš būdų. Kartu verta naudoti ir paprastas prevencines priemones.
Reguliariai apžiūrėkite jaunus ūglius, nes amarai dažniausiai pradeda būtent nuo jų. Pastebėjus pirmas mažas kolonijas, jas galima nuplauti vandeniu arba pašalinti rankomis.
Taip pat verta skatinti naudingų vabzdžių buvimą sode. Boružės, auksaakės ir kai kurie kiti vabzdžiai minta amarais, todėl visiškas sodo „išvalymas“ nuo vabzdžių ne visada yra geras sprendimas.
Svarbu ir nepertręšti augalų azotinėmis trąšomis. Per daug vešli, minkšta žaluma amarams yra labai patraukli.
Greita pagalba, bet ne stebuklas
Amoniako ir žaliojo muilo tirpalas gali būti naudingas, kai amarai pastebimi anksti ir jų dar nėra labai daug. Jis padeda geriau padengti augalą, slopina kenkėjus ir gali sumažinti jų plitimą be stiprių cheminių priemonių.
Tačiau nereikėtų tikėtis, kad vienas purškimas visiems laikams išspręs problemą. Amarai dauginasi greitai, juos platina skruzdėlės, o silpni arba pertręšti augalai vėl tampa lengvu taikiniu.
Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai augalai tikrinami reguliariai, purškiama laiku, neviršijama koncentracija ir kartu rūpinamasi bendra augalo sveikata.
Jei amarus pastebėsite anksti, šis paprastas mišinys gali tikrai praversti. Svarbiausia – naudoti jį atsakingai, saugiai ir neperlenkti lazdos.
