Konservuotas tunas daugeliui yra vienas patogiausių produktų virtuvėje. Jį lengva laikyti spintelėje, greitai įdėti į salotas, sumuštinius ar makaronus, o dėl baltymų kiekio jis dažnai laikomas sveikesniu pasirinkimu nei daugelis greitai paruošiamų patiekalų.
Tačiau pastaruoju metu šis populiarus produktas vėl atsidūrė dėmesio centre. Prancūzijos ne pelno siekianti organizacija „Bloom“ atliko tyrimą, kuriame išanalizavo 148 tuno konservų skardines, įsigytas keliose Europos šalyse. Tyrimo rezultatai sukėlė diskusijų, nes visuose mėginiuose buvo aptikta gyvsidabrio.
Didžiausią nerimą sukėlė tai, kad daugiau nei pusė tirtų konservų viršijo 0,3 mg/kg gyvsidabrio ribą – tokią, kuri taikoma kai kurioms kitoms žuvų rūšims. Vis dėlto svarbu žinoti, kad tunui Europos Sąjungoje šiuo metu taikoma aukštesnė riba – 1 mg/kg.
Todėl kalbant apie šį tyrimą verta ne panikuoti, o suprasti, kodėl tunas gali sukaupti daugiau gyvsidabrio ir kam šį produktą reikėtų vartoti saikingiau.
Kodėl gyvsidabris aptinkamas tune?
Gyvsidabris į aplinką patenka įvairiais keliais, įskaitant pramoninę taršą. Vandenyje jis gali virsti metilgyvsidabriu – forma, kuri kaupiasi žuvų organizmuose.
Didelės plėšriosios žuvys, tokios kaip tunas, yra jautresnės šiai problemai. Jos gyvena ilgiau, minta mažesnėmis žuvimis ir per laiką gali sukaupti daugiau teršalų nei trumpiau gyvenančios mažos žuvys.
Būtent todėl gyvsidabrio kiekis tune gali būti didesnis nei, pavyzdžiui, sardinėse ar ančiuviuose. Kuo žuvis vyresnė ir kuo aukščiau ji yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad jos organizme bus daugiau sunkiųjų metalų.
Ką parodė tyrimas?
Organizacija „Bloom“ keliose Europos valstybėse įsigijo ir laboratorijoje ištyrė 148 tuno konservų skardines. Tyrime teigiama, kad gyvsidabrio rasta visuose produktuose.
Remiantis organizacijos pateiktais duomenimis, 57 proc. tirtų konservų viršijo 0,3 mg/kg gyvsidabrio ribą. Tai yra riba, kuri taikoma daliai kitų žuvų rūšių. Tačiau tunui, kaip ir kai kurioms kitoms didelėms plėšrioms žuvims, Europos Sąjungoje nustatyta didesnė leistina norma – 1 mg/kg.
„Bloom“ kritikuoja tokią sistemą ir teigia, kad ji nepakankamai apsaugo vartotojus, nes gyvsidabris nėra mažiau pavojingas vien todėl, kad jo yra tune.
Viename iš tyrime minimų produktų, pirktų Prancūzijoje, gyvsidabrio koncentracija siekė 3,9 mg/kg. Tai gerokai viršija net ir dabartinę tunui taikomą ES ribą.
Kodėl tunui leidžiama didesnė riba?
Tai vienas svarbiausių klausimų, dėl kurio kyla daugiausia diskusijų.
Europos Sąjungoje gyvsidabrio ribos skirtingoms žuvims nėra vienodos. Kai kurioms žuvims taikomos 0,3 mg/kg arba 0,5 mg/kg ribos, o tunui, kardžuvei, rykliams ir kai kurioms kitoms didelėms plėšrioms žuvims taikoma 1 mg/kg riba.
Tokios ribos nustatomos atsižvelgiant į realius taršos duomenis, žuvų rūšis ir tai, kiek įmanoma sumažinti teršalų kiekį nepašalinant produkto iš rinkos. Tačiau vartotojų organizacijos pabrėžia, kad toks požiūris gali būti palankesnis rinkai nei žmonių sveikatai.
Kitaip tariant, tunas nėra išskirtas todėl, kad gyvsidabris jame būtų mažiau pavojingas. Greičiau todėl, kad ši žuvis natūraliai dažniau sukaupia daugiau gyvsidabrio nei mažesnės rūšys.
Kam reikėtų būti atsargesniems?
Daugeliui suaugusių žmonių saikingas tuno vartojimas neturėtų kelti didelės rizikos, ypač jei mityba įvairi ir žuvis nėra valgoma kasdien. Tačiau kai kurioms grupėms atsargumas ypač svarbus.
Daugiausia dėmesio turėtų skirti nėščiosios, žindančios moterys, moterys, planuojančios nėštumą, ir maži vaikai. Besivystanti nervų sistema yra jautresnė metilgyvsidabriui, todėl šioms grupėms dažnai rekomenduojama riboti didelių plėšriųjų žuvų vartojimą.
Europos maisto saugos tarnyba pažymi, kad dauguma nacionalinių institucijų ES rekomenduoja per savaitę valgyti 1–2 porcijas žuvų ir jūros gėrybių, kurioms taikomos aukštesnės gyvsidabrio ribos, arba 3–4 porcijas rūšių, kurioms taikomos mažesnės ribos. Šios rekomendacijos gali skirtis priklausomai nuo šalies ir žmogaus grupės.
Ar tuno reikia visiškai atsisakyti?
Nebūtinai.
Tunas yra baltymų šaltinis, jame yra organizmui reikalingų maistinių medžiagų. Problema kyla tada, kai jis valgomas labai dažnai arba kai jautresnės žmonių grupės renkasi didesnę gyvsidabrio riziką turinčias žuvis be saiko.
Svarbiausia taisyklė – įvairovė. Vietoje to, kad žuvis racione būtų vien tik tunas, verta dažniau rinktis mažesnes jūros žuvis, kurios paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio.
Geresnėmis alternatyvomis dažnai laikomos sardinės, ančiuviai, silkė ar kitos mažesnės žuvys. Jos taip pat gali būti vertingas baltymų ir riebalų rūgščių šaltinis, bet paprastai kelia mažesnę sunkiųjų metalų riziką.
Kaip rinktis konservuotą tuną?
Perkant tuno konservus verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
Jeigu etiketėje nurodyta tuno rūšis, geriau rinktis mažesnes rūšis, pavyzdžiui, dryžąjį tuną. Didesnės tunų rūšys paprastai gali sukaupti daugiau gyvsidabrio.
Taip pat svarbu nepadaryti tuno kasdieniu produktu. Net jei jis patogus ir skanus, geriau jį kaitalioti su kitomis žuvimis, ankštiniais produktais, kiaušiniais ar kitais baltymų šaltiniais.
Jeigu tuną dažnai valgo vaikai ar nėščiosios, verta pasidomėti savo šalies maisto saugos institucijų rekomendacijomis, nes jos gali būti konkretesnės nei bendros ES gairės.
Kodėl ši tema sukėlė tiek daug dėmesio?
Konservuotas tunas yra labai plačiai vartojamas produktas. Jis pigesnis ir patogesnis nei daugelis šviežios žuvies rūšių, todėl dažnai atsiduria šeimų virtuvėse.
Būtent todėl tyrimo rezultatai sukėlė didelį atgarsį. Net jei ne visi produktai viršija dabartinę ES tunui taikomą ribą, pats faktas, kad gyvsidabrio aptinkama nuolat, kelia klausimų dėl vartojimo dažnumo ir aiškesnio informavimo.
Vartotojų organizacijos ragina institucijas peržiūrėti ribas ir geriau apsaugoti jautriausias gyventojų grupes. Tuo metu maisto saugos specialistai primena, kad žuvies nauda sveikatai taip pat svarbi, todėl geriausias sprendimas dažniausiai yra ne visiškas atsisakymas, o protingas pasirinkimas ir saikas.
Pabaigai
Konservuotas tunas gali būti patogus ir maistingas produktas, tačiau naujas tyrimas primena, kad jo nereikėtų vartoti neapgalvotai.
Didelės plėšriosios žuvys, įskaitant tuną, gali sukaupti daugiau gyvsidabrio nei mažesnės žuvys. Todėl ypač nėščiosioms, vaikams ir tiems, kurie tuną valgo labai dažnai, verta būti atsargesniems.
Geriausias sprendimas – mitybos įvairovė. Tunas gali likti racione, tačiau jo nereikėtų paversti vieninteliu žuvies pasirinkimu. Kartais mažesnės žuvys, tokios kaip sardinės ar ančiuviai, gali būti paprastesnis ir saugesnis būdas gauti naudingų maistinių medžiagų, kartu sumažinant sunkiųjų metalų riziką.
Kaip ir daugelyje mitybos klausimų, čia svarbiausia ne baimė, o saikas ir informuotas pasirinkimas.
