Kiekvieną kartą atsiskaitant kortele parduotuvėje, kavinėje ar internetu, mokėjimas atrodo labai paprastas: pridėjote kortelę, terminalas supypsėjo, pinigai nuskaičiuoti. Tačiau už šio kelių sekundžių veiksmo slepiasi sudėtinga finansinė infrastruktūra, kurios didelę dalį Europoje vis dar kontroliuoja du JAV milžinai — „Visa“ ir „Mastercard“.
Daugelį metų tai atrodė patogu ir savaime suprantama. Šios sistemos veikia beveik visur, yra patikimos, greitos ir įprastos tiek gyventojams, tiek verslui. Tačiau pastaruoju metu Europoje vis garsiau kalbama apie tai, kad tokia priklausomybė gali būti pavojinga.
Europos politikai, bankai ir mokėjimų rinkos dalyviai vis dažniau kelia klausimą: ar normalu, kad kasdieniai europiečių atsiskaitymai taip stipriai priklauso nuo amerikietiškų bendrovių, JAV reguliavimo ir politinių sprendimų?
Kodėl Europai tai tapo saugumo klausimu?
Didžiausias nerimas susijęs ne su tuo, kad „Visa“ ar „Mastercard“ neveikia. Priešingai — jos veikia labai gerai. Problema ta, kad mokėjimų infrastruktūra šiandien yra ne tik verslas, bet ir geopolitinės galios įrankis.
Europa tai jau pajuto ne kartą. Kai JAV 2018 metais pasitraukė iš branduolinio susitarimo su Iranu ir grąžino sankcijas, Europos įmonės buvo priverstos trauktis iš Irano rinkos, nes rizikavo prarasti prieigą prie JAV finansų sistemos. Tai parodė, kad net europietiškas verslas gali būti stipriai paveiktas sprendimų, priimtų už Atlanto.
Panašios išvados buvo daromos ir po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, kai tarptautinės mokėjimų bei finansų sistemos tapo sankcijų dalimi. „Visa“ ir „Mastercard“ greitai nutraukė veiklą Rusijoje, o dalis bankų buvo atjungti nuo SWIFT tinklo. Europoje tai sustiprino suvokimą, kad mokėjimai nėra tik techninis patogumas — tai infrastruktūra, kuri krizės metu gali būti naudojama kaip spaudimo priemonė.
Dar jautresnis pavyzdys susijęs su Tarptautinio baudžiamojo teismo teisėju Nicolas Guillou. Jam pritaikius JAV sankcijas, teisėjas netikėtai susidūrė su kasdienių finansinių operacijų blokavimu. Žmogus, gyvenantis Europoje ir dirbantis tarptautinėje institucijoje, staiga neteko galimybės įprastai naudotis moderniomis mokėjimo priemonėmis.
Tokie atvejai Europoje kelia labai konkretų klausimą: jei šiandien sankcijos gali paveikti vieną asmenį, kas gali nutikti platesnio politinio konflikto metu? Todėl kalbos apie europietišką mokėjimų alternatyvą nebėra tik technologinis projektas. Tai tampa finansinio savarankiškumo tema.
„Wero“ ir kitos europietiškos alternatyvos
Vienas svarbiausių bandymų keisti situaciją yra Europos mokėjimų iniciatyva, arba EPI. Ji vienija didelius regiono bankus ir kuria skaitmeninę piniginę „Wero“. Ši paslauga turėtų tapti europietiška alternatyva daliai mokėjimų, kurie šiandien dažnai keliauja per tarptautinius kortelių tinklus.
„Wero“ jau veikia Vokietijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje. Sistema pirmiausia skirta greitiems pinigų pervedimams tarp žmonių. Norint pervesti pinigus, pakanka telefono numerio arba QR kodo, o lėšos gavėją pasiekia per kelias sekundes.
Tai svarbu todėl, kad tokiu atveju nereikia naudotis tarptautiniu kortelių tinklu. Mokėjimas vyksta tiesiogiai per europietišką infrastruktūrą, o tai reiškia daugiau vietinės kontrolės, mažiau priklausomybės nuo JAV sistemų ir potencialiai mažesnes išlaidas.
Planuojama, kad „Wero“ bus plečiama ir į kitas šalis, tarp jų Liuksemburgą bei Nyderlandus. Kitas svarbus etapas — galimybė atsiskaityti fizinėse parduotuvėse. Jei ši funkcija bus plačiai įdiegta, gyventojai galės ne tik pervesti pinigus draugams, bet ir mokėti už prekes bei paslaugas be „Visa“ ar „Mastercard“ kortelių.
Europos Centrinis Bankas taip pat jau kurį laiką nagrinėja skaitmeninio euro idėją. Tačiau tai didelis ir lėtas projektas, kurio realūs rezultatai gali pasirodyti tik po kelerių metų. Todėl komercinių bankų iniciatyvos, tokios kaip „Wero“, šiuo metu atrodo kaip greitesnis kelias link praktinių pokyčių.
Vis dėlto užduotis nėra paprasta. Europa jau anksčiau bandė kurti bendrą mokėjimų sprendimą. Vienas tokių bandymų buvo „Monnet“ projektas, tačiau jis žlugo, nes bankams nepavyko susitarti dėl bendro modelio. Dabartinė iniciatyva taip pat turėjo sumažinti ambicijas — atsisakyta idėjos kurti vieną fizinę europietišką mokėjimo kortelę.
Pagrindinė kliūtis ta, kad Europa mokėjimų srityje yra labai susiskaidžiusi. Prancūzijoje veikia „Cartes Bancaires“, Vokietijoje populiari „Girocard“, Baltijos šalyse žmonės plačiai naudojasi bankų programėlėmis ir momentiniais mokėjimais. Šios sistemos savo šalyse dažnai veikia puikiai, tačiau kirtus sieną jų galimybės baigiasi. Keliaujant po Europą vis dar patogiausia turėti „Visa“ arba „Mastercard“.
Ką pajus paprasti žmonės?
Paprastam gyventojui pokyčiai greičiausiai neįvyks per vieną naktį. Niekas rytoj neatims „Visa“ ar „Mastercard“ kortelių, o atsiskaitymai parduotuvėse staiga nesustos. Šios sistemos dar ilgai išliks svarbios, nes jų priėmimo tinklas yra milžiniškas, o žmonės prie jų įpratę.
Tačiau ilgainiui europietiškos alternatyvos gali suteikti daugiau pasirinkimo. Pavyzdžiui, vietoje kortelės atsiskaitant telefonu per europietišką piniginę, pinigai galėtų keliauti tiesiogiai iš banko sąskaitos. Tokiu atveju pirkėjui procesas atrodytų taip pat paprastai — nuskenuoji QR kodą, patvirtini mokėjimą telefone ir viskas.
Verslui tai galėtų reikšti mažesnius komisinius. Šiandien prekybininkai dažnai neturi realios galimybės atsisakyti „Visa“ ar „Mastercard“, nes klientai tikisi atsiskaityti būtent šiomis kortelėmis. Dėl tokios padėties tarptautiniai kortelių tinklai turi stiprią derybinę galią. Jei atsiras populiari europietiška alternatyva, prekybininkai gali gauti pigesnį mokėjimų kanalą.
Gyventojams tai nebūtinai reikš akivaizdžiai mažesnes kainas iškart, tačiau ilgainiui didesnė konkurencija gali sumažinti mokėjimų aptarnavimo kaštus. Be to, daugiau duomenų liktų Europoje, o mokėjimų infrastruktūra mažiau priklausytų nuo užsienio politinių sprendimų.
Kita vertus, naujai sistemai teks įveikti didelį įpročių barjerą. „Visa“ ir „Mastercard“ turi tai, ko naujiems žaidėjams labiausiai trūksta — pasitikėjimą, mastą ir visuotinį priėmimą. Žmonės jomis naudojasi todėl, kad jos veikia beveik visur: nuo mažos parduotuvės iki viešbučio užsienyje. Kad europietiška alternatyva taptų tikrai masinė, ji turės būti ne šiaip „sava“, o labai patogi.
Pasaulyje jau yra pavyzdžių, kad tokie pokyčiai įmanomi. Kinijoje dominuoja „Alipay“ ir „WeChat Pay“, Indijoje milžinišku mastu veikia UPI momentinių mokėjimų sistema, Pietryčių Azijoje mokėjimus su kasdienėmis paslaugomis jungia „Grab“. Šie modeliai rodo, kad žmonės noriai keičia įpročius, jei naujas sprendimas yra paprastesnis, greitesnis ir plačiai priimamas.
Europai didžiausias iššūkis bus ne sukurti technologiją, o suvienyti rinką. Kol kiekviena šalis turi savo mokėjimo įpročius, savo bankų sistemas ir savo vietinius sprendimus, viena bendra alternatyva juda lėtai. Tačiau geopolitinė įtampa, noras mažinti priklausomybę nuo JAV ir prekybininkų spaudimas dėl komisinių gali šį procesą paspartinti.
Galiausiai paprastiems piliečiams tai gali reikšti daugiau pasirinkimo: kortelė liks, bet šalia jos atsiras europietiška skaitmeninė piniginė, momentiniai mokėjimai parduotuvėse ir galimybė atsiskaityti tiesiai iš banko sąskaitos. Jei sistema veiks patogiai, daugeliui nebus svarbu, kaip ji vadinasi. Svarbiausia bus tai, kad mokėjimas praeitų greitai, saugiai ir be papildomų rūpesčių.
Todėl Europos noras mažinti priklausomybę nuo „Visa“ ir „Mastercard“ nėra tik bankų kova dėl rinkos dalies. Tai platesnis klausimas apie tai, kas kontroliuoja mūsų kasdienius mokėjimus, kur keliauja duomenys ir kiek finansinės nepriklausomybės Europa nori turėti ateityje.
