Vienas pasakys, kad buto parduoti negalima, nes nekilnojamasis turtas Lietuvoje yra beveik šventas dalykas. Kitas pridės, kad „betonas visada brangsta“, trečias pradės aiškinti apie pasyvias pajamas, nuomininkus ir saugią senatvę. Dar kas nors būtinai mestels, kad 2026 metais su vienu naudotu ekskavatoriumi į rinką lįsti jau per vėlu, nes viską seniai pasidalijo stambios statybų įmonės, kelininkai ir technikos nuomos parkai. Bet mano kaimynui Dainiui iš kaimo netoli Jonavos vieną dieną visi šitie patarimai tapo visiškai nebeįdomūs. Jis pardavė paveldėtą vieno kambario butą Ukmergėje, pridėjo santaupas, nusipirko naudotą ekskavatorių-krautuvą ir nusprendė pabandyti gyventi ne pagal kitų baimes, o pagal savo planą.
Dainius nebuvo nei verslininkas iš žurnalų viršelių, nei žmogus, kuris nuo ryto iki vakaro žiūri motyvacinius vaizdo įrašus apie „finansinę laisvę“. Paprastas vyras, keturiasdešimt dvejų, rankos visą gyvenimą prie darbo, nugara — irgi. Daug metų važinėjo uždarbiauti į Norvegiją ir Švediją: statybos, keliai, sandėliai, kartais technika, kartais paprastas sunkus darbas. Pinigų parsiveždavo, bet namuose gyvendavo tarsi per pertraukas. Vaikai augo greičiau, nei jis spėdavo priprasti, žmona Rasa daug ką sprendė viena, o pats Dainius vis dažniau jausdavo, kad uždirba gyvenimui, kuriame pats dalyvauja tik pusiau.
Viskas prasidėjo nuo vieno buto Ukmergėje
Paveldėtas butas atrodė kaip saugus variantas. Vieno kambario, senos statybos name, apie 32 kvadratus, trečias aukštas, remontas toks, kad net skelbimo nuotraukose reikėjo gaudyti kampus, jog neatrodytų visai liūdnai. Teoriškai tai buvo investicija. Praktiškai — nuolatinis galvos skausmas. Vieni nuomininkai vėlavo mokėti, kiti paliko sugadintą stalviršį, treti išsikraustė taip, kad po jų reikėjo perdažyti sienas ir keisti spyną. Iš šalies visi kartojo: „Laikyk, čia juk butas.“ O Dainius skaičiavo, kad tie keli šimtai eurų per mėnesį po mokesčių, remonto ir nervų neatrodo kaip svajonių pasyvios pajamos.
Galiausiai jis pardavė butą už 38 500 eurų. Dar apie 17 000 eurų buvo susitaupęs iš darbų užsienyje. Viso — truputį daugiau nei 55 000 eurų. Vieniems tai būtų buvęs pradinis įnašas kitam butui. Kiti būtų padėję į indėlį ir ramiai žiūrėję, kaip kapsi procentai. Dainius pasirinko kitaip. Jis kelias savaites žiūrėjo skelbimus, skambino pardavėjams, važiavo apžiūrėti technikos, keikėsi po nosimi, kai vienas ekskavatorius pasirodė gražus tik nuotraukose, o kito hidraulika verkė labiau nei jo kaimyno „Golfas“ po techninės apžiūros. Ir galiausiai rado tai, ko ieškojo.
Į kiemą įriedėjo geltonas monstras
Balandžio rytą į mūsų gatvę įvažiavo geltonas, apdaužytas, bet dar gyvas JCB 3CX ekskavatorius-krautuvas. Ne naujas. Ne salono kvapo. 2013 metų, su pabraižytu kaušu, pavargusia sėdyne, matytu gyvenimu ir tokiu dyzelio kvapu, kuris iš karto leidžia suprasti: čia ne žaislas, o darbo arklys. Dainius už jį sumokėjo 49 000 eurų. Pusė kaimo tą dieną stovėjo prie tvorų. Vieni juokėsi, kiti purtė galvas, treti skaičiavo svetimus pinigus ir jau mintyse laidojo jo verslą.
Rasa, žmona, reagavo žemiškai. Ji pasakė, kad palaiko, bet buhalterijos už jį netvarkys, nes ji dirba grožio salone, o ne technikos įmonėje. Sūnus Mantas, studijuojantis Kaune, irgi greitai atsiribojo: „Tėti, aš į IT, man tavo kaušai ir dyzeliai ne prie širdies.“ Visi šeimoje lyg ir buvo už, bet labai aiškiai pasimatė, kad skambinti klientams, derėtis dėl kainos, pirkti tepalus, ieškoti hidraulinių žarnų, vežti sąskaitas buhalterei ir savaitgaliais lįsti po technika reikės pačiam Dainiui. Taip mūsų kaime atsirado žmogus, kuris pardavė butą ne tam, kad nusipirktų svajonę, o tam, kad nusipirktų darbą sau.
Startas kainavo daugiau, nei jis tikėjosi
Romantiškai visa tai skamba tik iki pirmų sąskaitų. Pats ekskavatorius kainavo 49 000 eurų, bet tuo viskas nesibaigė. Pirmas rimtas aptarnavimas — tepalai, filtrai, hidraulinės žarnos, diagnostika, keli smulkūs remontai — atsiėjo dar apie 2 400 eurų. Dokumentai, draudimas, registracija, techninė apžiūra, individualios veiklos formalumai ir buhalterės konsultacija — apie 850 eurų. Papildomas siauresnis tranšėjinis kaušas — 1 100 eurų. Įrankiai, tepimo priemonės, darbo batai, gesintuvas, atsarginės jungtys, švirkštai tepalui ir kitos smulkmenos, kurios atskirai atrodo juokingai, bet kartu smogia per kišenę — dar apie 1 600 eurų. Reklama skelbimų portaluose, vietinėse „Facebook“ grupėse, lipdukai ant technikos ir pirmi mokami skelbimai per kelis mėnesius suvalgė apie 1 200 eurų.
Iš viso pradžia jam kainavo maždaug 56 150 eurų. Tai yra visa parduoto buto suma ir dar beveik visos santaupos. Ir baisiausia buvo ne tai, kad pinigai išėjo. Baisiausia buvo tai, kad pirmomis savaitėmis telefonas beveik neskambėjo. Ekskavatorius stovėjo kieme kaip didelis geltonas priminimas, kad sprendimas jau priimtas, kelio atgal beveik nėra, o sąskaitos nelauks, kol kaimynai nustos juoktis.
Pirmi darbai atėjo ne iš reklamos, o per žmones
Pirmas rimtesnis klientas buvau aš. Reikėjo iškasti duobę valymo įrenginiui ir tranšėją vamzdžiui iki namo. Dainius atvažiavo ryte, dar pajuokavo, kad būsiu jo „bandomasis projektas“, ir per keturias valandas padarė tai, ką aš su kastuvu būčiau kasęs visą savaitgalį, o pirmadienį dar ėjęs į darbą sulenktas kaip klaustukas. Kaip kaimynui paėmė 180 eurų. Ne kosmosas, bet jam tada svarbiausia buvo ne tik pinigai — reikėjo nuotraukų, pirmo atsiliepimo, pirmo pasitikėjimo.
Po to paskambino mano pusbrolis iš Kulvos. Tada ūkininkas netoli Žeimių. Tada žmogus iš Ruklos, kuriam reikėjo išlyginti sklypą. Tada šeima iš Kėdainių rajono, kuri statėsi namą ir norėjo iškasti pamatus priestatui. Taip pradėjo veikti lietuviškas reklamos stebuklas: vienas pamato, kitas paklausia, trečias gauna numerį, ketvirtas jau derasi dėl šeštadienio ryto. Dainius pradžioje ėmė apie 45 eurus už valandą, o už išvažiavimą toliau skaičiuodavo papildomai. Mažiems darbams nustatė minimalią kainą, nes greitai suprato, kad važiuoti dėl pusvalandžio darbo yra ne verslas, o dyzelinu varoma labdara.
Vasara maitino, žiema neleido miegoti
Vasarą darbų atsirado daugiausia. Vienur reikėjo kasti pamatus, kitur tranšėjas vandentiekiui ar elektrai, trečiur išrauti kelmus, nustumdyti žemes, paruošti įvažiavimą, išlyginti sklypą, iškasti kūdrą ar sutvarkyti kiemą po statybų. Dainius greitai suprato, kad klientui dažnai reikia ne tik „pakasti“, o išspręsti problemą. Žmogus nori, kad atvažiuotum, pažiūrėtum, pasakytum, kaip geriau, padarytum ir dar nepaliktum po savęs chaoso. Už tai žmonės moka noriau nei už paprastą valandinį darbą.
Rudenį atsirado drenažai, įvažiavimai, lietaus kanalizacija, sklypų paruošimas prieš žiemą. O žiemą, kai jis jau bijojo, kad technika stovės be darbo, prasidėjo sniego valymas. Kelios parduotuvių aikštelės, keletas privačių keliukų, keli ūkininkų kiemai ir viena sodų bendrija davė tiek veiklos, kad Dainius kai kuriomis dienomis keldavosi ketvirtą ryto. Sakė, kad jausmas keistas: lyg ir pats sau šeimininkas, bet kai sninga, tavo viršininkas yra dangus.
Po metų jis parodė tikrus skaičius
Vieną vakarą sėdėjome pas jį terasoje. Dainius atsinešė storą sąsiuvinį langeliais, kuriame buvo surašyta viskas: klientai, valandos, kuras, remontai, mokesčiai, reklama, skolos, net pastabos, kuris klientas normalus, o kuris tris kartus keičia nuomonę ir vis tiek derasi dėl dešimties eurų. Per dvylika mėnesių jo bendra apyvarta siekė apie 74 000 eurų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingai. Beveik gali pagalvoti, kad butas atsipirko per metus ir dabar prasidės saldus gyvenimas.
Bet tada prasideda minusai. Kuras per metus suvalgė apie 14 500 eurų. Remontai, tepalai, filtrai, padangos, žarnos, kaiščiai, smulkūs gedimai ir technikos priežiūra — apie 10 800 eurų. Reklama, buhalterija, draudimas, mokesčiai, telefonas, banko mokesčiai ir kiti verslo reikalai — dar apie 6 700 eurų. Liko maždaug 42 000 eurų prieš asmenines išlaidas. Kitaip tariant, apie 3 500 eurų per mėnesį, bet čia ne atlyginimas iš švaraus biuro su kavos aparatu. Čia pinigai už purvą, ankstyvus rytus, nervus, remontus, klientų skambučius sekmadieniais ir atsakomybę už techniką, kuri gali sugesti pačiu netinkamiausiu metu.
Ar jis tapo turtingas? Ne. Bet jis pagaliau grįžo namo
Ar Dainius tapo milijonieriumi? Ne. Ar nusipirko naują visureigį ir pradėjo vaidinti verslininką? Irgi ne. Jis vis dar vaikšto purvinais batais, vakare skundžiasi nugara, o kai technika pradeda skleisti keistą garsą, jo nuotaika sugenda greičiau nei oras pajūryje. Bet kai paklausiau, ar gailisi pardavęs butą, jis net nepagalvojęs atsakė: „Ne.“
Nes dabar jis miega savo lovoje. Jis mato, kaip dukra grįžta iš mokyklos, o ne sužino apie jos gyvenimą per vaizdo skambutį. Jis pats nuveža sūnų į Kauną, pats susipyksta su žmona dėl buitinių nesąmonių, pats sekmadienį sėdi prie stalo, o ne kažkur užsienyje skaičiuoja dienas iki skrydžio namo. Pinigais gal ir nėra milžiniško skirtumo nuo darbo užsienyje, bet skirtumas yra kitur: jis nebe parduoda savo gyvenimo mėnesiais.
Kai dabar matau Dainių kabinoje, pavargusį, purviną, bet kažkaip ramų, suprantu vieną paprastą dalyką. Vienam laimė yra butas nuomai ir ramiai kapsintys pinigai. Kitam — grafikai, fondai ir investicijos. O trečiam — geltonas ekskavatorius, dyzelio garsas, šviežiai iškasta žemė ir jausmas, kad pagaliau dirbi sau, o vakare grįžti į savo namus.
Todėl jeigu kada nors važiuodami per Lietuvos miestelį pamatysite vyrą ekskavatoriaus kabinoje, kuris milimetro tikslumu kasa tranšėją tarp tvoros, šiltnamio ir kaimyno obels, neskubėkite galvoti, kad tai tiesiog dar vienas darbininkas. Gali būti, kad jis kadaise pardavė savo „saugų“ butą tam, kad nusipirktų ne tik techniką, bet ir teisę pačiam spręsti, kaip gyventi.
Ar jūs ryžtumėtės taip pasielgti — parduoti butą ir viską pastatyti ant vieno geltono monstro?
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
