Lenkija rėžia per naftininkų viršpelnius: degalai pigs, o Lietuvoje kyla labai nepatogus klausimas dėl „Orlen“

Kai degalinėje litras dyzelino ar benzino per kelias savaites pabrangsta tiek, kad žmonės pradeda skaičiuoti ne keliones, o kiekvieną į baką pilamą eurą, valdžiai lieka du keliai. Pirmas – aiškinti, kad „rinka pati susitvarkys“. Antras – bandyti įsikišti ir dalį naštos perkelti tiems, kurie iš aukštų kainų uždirba daugiausia.

Lenkija pasirinko antrą kelią. Šalyje įvedamas viršpelnio mokestis naftos koncernams, o surinktos lėšos turi būti naudojamos degalų kainoms mažinti. Lenkijos finansų ministras Andrzejus Domańskis tikisi, kad degalai gali pigti maždaug 23 centais už litrą.

Ir čia Lietuvoje atsiranda klausimas, kurio patogiai išvengti nepavyks: jei Lenkijoje galima kalbėti apie naftos perdirbėjų viršpelnius ir degalų kainų mažinimą, kodėl Lietuvoje diskusija dažniausiai baigiasi ties vartotoju, kuris tiesiog turi susimokėti?

Kas iš tikrųjų vyksta Lenkijoje?

Lenkijos sprendimas nėra paprastas „degalų atpiginimas iš oro“. Idėja tokia: kai naftos perdirbėjai dėl rinkos sąlygų gauna neįprastai didelį pelną, valstybė dalį to papildomo uždarbio paima per specialų mokestį ir panaudoja kainų mažinimo priemonėms. Kitaip tariant, valdžia bando padaryti taip, kad degalų pigimas nebūtų finansuojamas vien iš biudžeto skylės ar ateities skolų.

Tai svarbu, nes degalų kainos veikia beveik viską. Brangsta ne tik kelionė į darbą. Brangsta prekių pristatymas, maisto logistika, ūkininkų darbai, statybos, paslaugos. Kai dyzelinas išauga iki skausmingo lygio, tai tampa ne vien vairuotojų problema, o visos ekonomikos spaudimu.

Lenkijoje šis sprendimas sukėlė politinių ginčų. Prezidentas Karolis Nawrockis įstatymą pasirašė, bet kartu kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad būtų įvertinta jo atitiktis Konstitucijai. Tai rodo, kad net ten, kur valdžia pasiryžo spausti naftos sektorių, sprendimas nėra be rizikos. Verslas gali teigti, kad mokestis atbaido investicijas, iškraipo rinką ar galiausiai vis tiek bus perkeltas vartotojams per kainas.

Tačiau paprastam žmogui visa ši teisinė ir ekonominė kalba turi labai konkretų matmenį: jei Lenkijoje litras gali pigti apie 23 centus, tai kodėl Lietuvos vairuotojas turi tiesiog stebėti šalia esančios šalies kainas ir galvoti, ar verta važiuoti pilti baką už sienos?

Kodėl Lietuvos vairuotojams tai rūpi labiau, nei atrodo?

Lietuva ir Lenkija nėra atskiros planetos. Žmonės važiuoja, lygina kainas, skaičiuoja. Jei Lenkijoje degalai tampa gerokai pigesni, pasienio gyventojai ar dažniau važinėjantys vairuotojai pradeda pildytis bakus ten. Tai reiškia, kad dalis pinigų, kuriuos galėtų pasiimti Lietuvos degalinės ir biudžetas, iškeliauja į Lenkiją.

Bet dar svarbesnė yra psichologinė pusė. Žmonės mato, kad vienoje šalyje valdžia bent bando spausti kainų grandinę, o kitoje dažniau girdime kalbas apie akcizus, biudžeto poreikius, žaliąją kryptį ir „rinkos kainodarą“. Tada natūraliai kyla klausimas: ar Lietuva apskritai turi degalų kainų politiką, ar tik laukia, kol kainos pačios nurims?

Čia į diskusiją patenka ir „Orlen Lietuva“. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla yra strategiškai svarbi, o pats „Orlen“ vardas Lietuvoje skamba ne kaip eilinė įmonė. Tai ne tik degalinės ar logotipas ant čekio. Tai didžiulis pramonės objektas, darbo vietos, mokesčiai, energetinis saugumas ir kartu klausimas, kam atitenka didžiausia nauda tada, kai degalų kainos rinkoje šauna aukštyn.

Ar Lietuva galėtų daryti tą patį?

Teoriškai valstybė gali svarstyti įvairias priemones: laikiną viršpelnio mokestį, tikslines kompensacijas, akcizų korekcijas, PVM sprendimus, paramą vežėjams ar ūkininkams. Bet kiekvienas pasirinkimas turi kainą. Jei mažinami mokesčiai degalams, biudžetas praranda pajamas. Jei įvedamas viršpelnio mokestis, reikia labai aiškiai apibrėžti, kas yra „viršpelnis“, kokiam laikotarpiui jis taikomas ir kaip užtikrinti, kad įmonės tiesiog neperkeltų naštos atgal vartotojams.

Lenkijos pavyzdys įdomus tuo, kad jie bando surišti du dalykus: papildomą mokestį naftos koncernams ir degalų kainų mažinimą. Tai politiškai patrauklu, nes žmogui galima pasakyti: ne tik mažiname kainą, bet ir nepaliekame visos sąskaitos biudžetui.

Lietuvoje diskusija dažnai pasisuka kita kryptimi. Kalbama apie biodegalų maišymo reikalavimus, akcizus, reguliavimo pakeitimus. Tačiau jei degalų kaina sumažėtų vos 1,5–2 centais už litrą, paprastam vairuotojui tai būtų beveik nepastebima. Už 50 litrų baką tai sudarytų apie 75 centus ar 1 eurą. Tuo metu Lenkijos minimas 23 centų pokytis už litrą jau būtų visai kita suma: pilant 50 litrų, skirtumas siektų apie 11,50 euro.

Todėl žmonės ir pyksta. Ne dėl to, kad nesuprastų biudžeto ar rinkos. Jie tiesiog mato mastelį. Vienas sprendimas primena smulkią korekciją čekyje, kitas – realų palengvėjimą piniginei.

Kodėl „Orlen Lietuva“ klausimas toks jautrus?

„Orlen Lietuva“ Lietuvoje yra ne tik verslas, bet ir nacionalinės svarbos objektas. Būtent todėl bet kokia kalba apie papildomą apmokestinimą čia greitai tampa jautri. Viena pusė sakys: reikia saugoti investicijas, darbo vietas ir gamyklos konkurencingumą. Kita pusė klausia: jei įmonės uždirba iš brangių degalų laikotarpių, kodėl vartotojai turi vieni nešti visą kainų šuolio naštą?

Tai nėra lengvas klausimas. Per didelis spaudimas pramonei gali atsiliepti investicijoms, ypač kai kalbama apie energetiką. Bet visiškas neveikimas irgi turi kainą. Ją sumoka vairuotojai, vežėjai, ūkininkai, smulkus verslas ir galiausiai visi pirkėjai parduotuvėse.

Valstybei čia reikėtų ne šūkių, o labai aiškaus atsakymo: kokia dalis degalų kainos Lietuvoje yra mokesčiai, kokia dalis priklauso nuo žaliavos, kokia nuo perdirbimo maržų, kokia nuo didmenos ir mažmenos antkainių? Kol tokio aiškaus paaiškinimo nėra, žmonės mato tik galutinį skaičių degalinės švieslentėje. O tas skaičius šiandien daugeliui atrodo nepadoriai didelis.

Kas gali nutikti toliau?

Jei Lenkijoje degalai tikrai reikšmingai pigs, Lietuvoje spaudimas politikams didės. Pasienio degalinės tai pajus pirmos. Vežėjai ir gyventojai pradės dar aktyviau lyginti kainas, o socialiniuose tinkluose daugės klausimų, kodėl kaimynai randa būdų reaguoti, o Lietuva tik diskutuoja.

Tačiau nereikėtų apsigauti: degalų kainų mažinimas nėra nemokamas. Klausimas tik toks, kas sumoka. Vartotojas per aukštą kainą? Biudžetas per mažesnes pajamas? Naftos sektorius per papildomą mokestį? Ar visi po truputį?

Lenkijos sprendimas rodo, kad politinė valia gali pakeisti degalų kainų diskusiją labai greitai. Dar vakar buvo galima sakyti, kad kainas lemia tik rinka. Šiandien jau matome, kad valstybė gali nuspręsti kitaip. Ir būtent dėl to ši istorija Lietuvai yra nepatogi. Ji primena, kad degalų kaina nėra vien skaičius stende. Tai ir politinis pasirinkimas, ir socialinės kantrybės testas.

Jeigu Lietuvos valdžia nenori, kad žmonės į degalų temą žiūrėtų kaip į dar vieną „mokėkite ir tylėkite“ istoriją, vien techninių paaiškinimų nebepakaks. Reikės aiškaus atsakymo, ar brangių degalų našta ir toliau bus kraunama ant vairuotojų pečių, ar pagaliau bus pasižiūrėta ir į tuos, kurie iš šios rinkos uždirba daugiausia.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!