Elektromobilių vairuotojai pyksta ant įkrovimo stotelių, bet kartais problema sėdi prie vairo

Yra toks tylus elektromobilių vairuotojų susitarimas, apie kurį niekas labai garsiai nekalba, kol pats neatsiduri įkrovimo aikštelėje su beveik tuščia baterija. Tu atvažiuoji, pamatai laisvą greitojo įkrovimo stotelę, jau beveik mintyse geri kavą ir skaičiuoji, kiek kilometrų prisikrausi per tas dvidešimt minučių. Tada šalia sustoja kitas automobilis, įsijungia į tą pačią kolonėlę — ir tavo gražus planas staiga sulėtėja.

Ne todėl, kad stotelė sugedo. Ne todėl, kad elektromobiliai „dar nepasiruošę gyvenimui“. O todėl, kad kažkas tiesiog pasirinko ne tą jungtį.

Būtent apie tai po 18 mėnesių važinėjimo elektromobiliu prabilo Matthiasas Reiteris, įmonės Emdene vadovas. Jo išvada kai kam gali nuskambėti nemaloniai, bet ji labai taikli: didžiausia problema įkrovimo aikštelėje ne visada yra infrastruktūra. Kartais problema yra vairuotojas.

Ir tai nereiškia, kad žmonės blogi ar specialiai trukdo kitiems. Dažniausiai jie tiesiog nežino, kaip iš tikrųjų veikia greitasis įkrovimas. O nežinojimas prie įkrovimo stotelės gali kainuoti ne teorinius procentus, o visiškai realias minutes, kitų žmonių nervus ir ilgesnes eiles.

Greitoji stotelė ne visada visa priklauso jums

Daug kas įsivaizduoja paprastai: jei ant stotelės parašyta 300 kW, vadinasi, automobilis krausis labai greitai. Gražu. Tik realybėje taip būna ne visada. Kai kurios greitojo įkrovimo stotelės dalijasi galia tarp dviejų prijungtų automobilių. Kitaip tariant, jei vienas automobilis jau kraunasi, o antras prisijungia prie tos pačios stotelės, abu gali pradėti gauti mažiau galios.

Štai čia ir prasideda kasdienė elektromobilio drama. Aikštelėje gali būti laisvų kitų kolonėlių, bet žmogus vis tiek pasirenka tą pačią, prie kurios jau kraunasi kitas automobilis. Gal jam taip patogiau sustoti. Gal nepagalvojo. Gal tiesiog pamatė laisvą laidą ir nusprendė, kad viskas gerai.

O tam, kuris jau kraunasi, tai reiškia vieną dalyką: įkrovimas sulėtėja. Vietoj trumpos kavos pertraukos gaunasi ilgesnis laukimas. Vietoj greito papildymo — sėdėjimas automobilyje ir žiūrėjimas į ekraną, kuriame kilovatai krenta taip pat liūdnai, kaip nuotaika penktadienio vakarą prie užimtos kolonėlės.

Ir blogiausia, kad ši situacija dažnai visiškai išvengiama. Reikia tik apsidairyti ir suprasti, prie kurios stotelės jungtis protingiausia.

Ne kiekvienam automobiliui reikia galingiausios kolonėlės

Dar viena keista įkrovimo aikštelių scena: prie galingiausios stotelės stovi automobilis, kuris techniškai net negali priimti tokios galios. Tai panašu į žmogų, kuris atsisėda prie didžiausio stalo restorane vienas, nors šalia yra mažesnių laisvų stalų. Jis nieko blogo nedaro, bet visi aplinkui supranta, kad galėjo būti protingiau.

Jeigu automobilis maksimaliai kraunasi, tarkime, 100 ar 150 kW galia, jam nebūtinai reikia užimti 300 kW kolonėlės, jei šalia yra silpnesnė, bet vis tiek pakankama. Tuo metu kitas automobilis, kuris iš tikrųjų gali priimti didesnę galią, būtų pasikrovęs daug greičiau ir greičiau atlaisvinęs vietą.

Čia nėra taisyklės, kad kažkas „neturi teisės“ naudotis galinga stotele. Žinoma, jei nėra kito pasirinkimo, krauniesi ten, kur gali. Bet kai pasirinkimas yra, verta pagalvoti ne tik apie save. Viešas įkrovimas yra šiek tiek kaip stovėjimas siauroje gatvėje: jei pastatai bet kaip, gal tu ir išlipai patogiai, bet kitiems po tavęs gyvenimas tampa prastesnis.

Elektromobilių vairuotojai dažnai kalba apie infrastruktūrą, bet kartais pakaktų paprasto mandagumo ir žinojimo, ką tavo automobilis iš tikrųjų gali.

Įkrovimas iki 100 procentų dažnai yra kantrybės vagis

Yra dar vienas įprotis, kuris įkrovimo aikštelėse kelia tylų pyktį. Automobilis jau turi 85 ar 90 procentų baterijos, bet vairuotojas vis dar sėdi prijungęs laidą, nes nori „pilnai“. Ekrane likę procentai kyla lėtai, galia krenta, laikas bėga, o už nugaros galbūt laukia žmogus, kuriam iki kitos stotelės reikia vos penkiolikos minučių įkrovimo.

Čia svarbu suprasti, kaip elgiasi baterija. Elektromobilis greičiausiai kraunasi ne visą laiką. Didelė galia dažniausiai pasiekiama tada, kai baterija nėra beveik pilna ir kai jos temperatūra tinkama. Kuo labiau baterija prisipildo, tuo lėčiau ji priima energiją. Paskutiniai dešimt procentų kartais užtrunka neproporcingai ilgai.

Ir taip, būna situacijų, kai reikia 100 procentų. Ilga kelionė, prasta įkrovimo infrastruktūra priekyje, šaltis, nežinomas maršrutas — visko būna. Bet jei stovite judrioje greitojo įkrovimo aikštelėje ir iki namų liko nedaug, krauti iki pat viršaus dažnai yra tiesiog kitų žmonių laiko deginimas.

Daugeliui kelionių praktiškiau yra pasikrauti iki 70 ar 80 procentų ir važiuoti toliau. Taip greičiau judate patys ir neužkemšate stotelės kitiems. Elektromobilio kelionė kartais laimi ne tada, kai bandote išspausti maksimalų procentą, o tada, kai suprantate, kada jau gana.

Šaltas akumuliatorius irgi turi savo nuomonę

Kartais vairuotojas tikrai nieko blogo nedaro, bet įkrovimas vis tiek lėtas. Tada prasideda klasikinis įtarimas: „stotelė bloga“. Gal ir bloga. Bet ne visada.

Baterija nėra kibiras, į kurį galima bet kada supilti elektrą vienodu greičiu. Ji turi temperatūrą, būseną, valdymo sistemą ir savo ribas. Jei akumuliatorius šaltas, jis dažnai kraunasi lėčiau. Jei labai karštas — taip pat gali būti ribojamas. Jei automobilis neparuošė baterijos prieš greitąjį įkrovimą, skaičiai ekrane gali nuvilti net prie galingos stotelės.

Tai ypač erzina naujus elektromobilių vairuotojus. Ant popieriaus automobilis žada vieną skaičių, o realybėje matai visai kitą. Bet gamintojo nurodyta maksimali galia yra labiau geriausių sąlygų pažadas, o ne garantija kiekvieną kartą, kai įkišate laidą.

Todėl naudinga žinoti savo automobilį. Ar jis turi baterijos pašildymą prieš įkrovimą? Ar navigacija į greitąją stotelę automatiškai paruošia akumuliatorių? Kokiame baterijos lygyje jis kraunasi greičiausiai? Kiek realiai laiko verta stovėti? Šitie dalykai skamba nuobodžiai, kol pirmą kartą neatsiduri eilėje ir nesupranti, kad kažkas šalia kraunasi lėčiau vien todėl, kad niekada tuo nesidomėjo.

„Sėdėjimas prie vairo“ kartais reiškia daugiau nei vairavimą

Reiterio mintis apie vairuotoją kaip problemą pataiko ne dėl to, kad kaltina žmones. Ji pataiko todėl, kad elektromobilių pasaulyje vairuotojui tenka šiek tiek daugiau atsakomybės nei pilant degalus. Su benzinu viskas paprasta: įkišai pistoletą, pripylei, sumokėjai, išvažiavai. Visi supranta ritmą.

Su elektra kitaip. Čia svarbu, kokią galią priima automobilis, kokio tipo stotelė, ar galia dalijamasi, kiek procentų jau turi baterija, kokia jos temperatūra ir kiek dar reikia iki kito sustojimo. Tai nėra kosmoso mokslas, bet tai jau nebe tas pats, kas „privažiavau ir pilu iki pilno“.

Kai vairuotojas viso to nežino, jis gali netyčia trukdyti kitiems. Ne iš piktumo, o iš įpročio mąstyti senoviškai: jei jau prijungiau, stovėsiu, kol bus pilna. Tik viešoje greitojo įkrovimo aikštelėje toks mąstymas ne visada veikia.

Ten visi laimi tada, kai kiekvienas pasiima tiek, kiek reikia, ir neužima greitojo įkrovimo vietos ilgiau nei būtina.

Žmogus vairuoja elektromobilį

Daugiau stotelių padės, bet neišgydys visko

Žinoma, būtų nesąžininga sakyti, kad infrastruktūra jau tobula. Ji nėra tobula. Kai kur stotelių trūksta, kai kur jos neveikia, kai kur eilės susidaro net tada, kai visi elgiasi idealiai. Elektromobilių daugėja, o įkrovimo tinklai ne visur spėja vienodai greitai.

Tačiau daugiau stotelių neišspręs visų problemų, jei dalis vairuotojų toliau naudosis jomis bet kaip. Net didelėje aikštelėje galima sukurti dirbtinę spūstį, jei žmonės kraunasi iki 100 procentų be būtinybės, renkasi ne tą kolonėlę arba užima galingą įkroviklį automobiliu, kuriam tokios galios nereikia.

Tai panašu į greitkelį. Galima platinti kelią, bet jei žmonės važiuoja chaotiškai, stabdo be reikalo ir užima kairę juostą važiuodami lėčiau už kitus, spūstys vis tiek atsiras. Technika padeda, bet elgesys irgi svarbus.

Elektromobilių įkrovimo kultūra dar tik formuojasi. Ir kuo daugiau žmonių persės į elektromobilius, tuo svarbiau bus turėti ne tik daugiau kabelių, bet ir daugiau supratimo.

Ką verta žinoti prieš kitą įkrovimą?

Pirmas dalykas — pasidomėkite savo automobilio realia įkrovimo galia. Ne reklamine, ne didžiausiu skaičiumi brošiūroje, o tuo, kaip jis kraunasi praktiškai. Jei jūsų automobilis nepriima daugiau nei 100 kW, dažnai nėra prasmės užimti galingiausią stotelę, jei šalia yra tinkama silpnesnė.

Antras dalykas — pažiūrėkite, ar stotelė dalijasi galia. Kartais tai matosi ekrane, kartais iš stotelės žymėjimo, kartais iš operatoriaus informacijos. Jei yra keli laisvi įkrovimo taškai, geriau rinktis tą, kuris nėra susietas su jau kraunamu automobiliu. Taip ir jūs, ir kitas vairuotojas gausite daugiau galios.

Trečias dalykas — nekraukite iki 100 procentų vien iš įpročio. Jei jums tikrai reikia — viskas gerai. Bet jei iki kito sustojimo užtenka 75 procentų, o stotelėje jau renkasi eilė, galbūt geriausias sprendimas yra važiuoti toliau.

Ketvirtas dalykas — stebėkite ne tik procentus, bet ir įkrovimo galią. Jei automobilis jau kraunasi labai lėtai, o jūs stovite prie greitosios stotelės, paklauskite savęs, ar dar verta laukti. Kartais tie paskutiniai keli procentai kainuoja daugiau laiko, nei duoda naudos.

Elektromobilių mandagumas prasideda nuo paprastų dalykų

Įkrovimo aikštelėje nereikia tapti inžinieriumi. Niekas nesitiki, kad kiekvienas vairuotojas mintinai žinos visas įkrovimo kreives. Bet keli paprasti įpročiai gali labai pakeisti bendrą patirtį.

Jei yra galimybė, nestokite prie tos pačios galios dalijamos stotelės, kur jau kraunasi kitas automobilis. Neužimkite galingiausio įkroviklio, jei jūsų automobilis jo neišnaudoja ir yra kitų variantų. Neužsibūkite prie greitosios stotelės, kai įkrovimas jau tapo lėtas. Ir nepalikite automobilio prijungto ilgiau nei reikia, ypač piko metu.

Tai nėra moralizavimas. Tai tiesiog nauja vairavimo kultūros dalis. Kaip nepaliekate automobilio degalinėje prie kolonėlės po to, kai jau pripylėte baką ir nuėjote valgyti pietų, taip ir greitojo įkrovimo vieta neturėtų tapti ilgalaike stovėjimo aikštele.

Tikroji problema ne kabelyje, o įpročiuose

Elektromobiliai pakeitė ne tik tai, kuo varomas automobilis. Jie pakeitė ir tai, kaip planuojame kelionę. Reikia kitaip galvoti apie sustojimus, laiką, bateriją ir kitus vairuotojus. Tai nėra blogai, bet reikia priprasti.

Todėl Reiterio išvada skamba griežtai, bet teisingai: kartais problema ne įkrovimo infrastruktūra, o žmogus prie vairo. Tiksliau — jo įpročiai. Jeigu vairuotojas žino savo automobilį, supranta įkrovimo stotelės logiką ir nebando kiekvieną kartą krauti iki pilno, visa sistema veikia sklandžiau.

Viešas įkrovimas nėra vien asmeninis reikalas. Tai bendra erdvė, kurioje kiekvieno sprendimas veikia kitus. Pasirinkai netinkamą jungtį — sulėtinai kitą. Užsibuvai iki 100 procentų — kažkas laukia ilgiau. Užėmei 300 kW stotelę automobiliu, kuris ima gerokai mažiau — kažkam sugriuvo planas.

Ir vis dėlto čia yra gera žinia. Šią problemą išspręsti lengviau nei pastatyti tūkstančius naujų stotelių. Kartais užtenka prieš jungiant laidą pakelti akis, apsidairyti ir pagalvoti: ar aš dabar krausiuosi protingai, ar tiesiog užimsiu vietą?