Per potvynį pneumatinė pakaba gali išgelbėti automobilį, bet viena klaida kainuoja labai brangiai

Po stiprios liūties ar audros vairuotojai dažnai susiduria su ta pačia situacija: kelias apsemtas, priekyje telkšo didelė bala, o apsisukti lyg ir nesinori. Ypač jei vairuojamas aukštesnis SUV su pneumatine pakaba. Atrodo, kad tereikia paspausti mygtuką, pakelti automobilį ir ramiai pervažiuoti vandenį, kol kiti stovi ir svarsto, ar rizikuoti.

Tačiau būtent čia ir prasideda pavojingiausia klaida. Pneumatinė pakaba gali suteikti papildomą prošvaisą, bet ji nepaverčia automobilio visureigiu laivu. Jeigu vanduo per gilus, srovė stipri arba vairuotojas per balą lekia per greitai, nuostoliai gali būti didžiuliai: nuo sugadintų dugno apsaugų iki vandens patekusio į variklį ar pneumatinės pakabos sistemą.

Todėl prieš važiuojant per apsemtą ruožą svarbiausia ne tai, ar automobilis turi „Raise“, „Off-road“ ar panašų režimą. Svarbiausia suprasti, kur yra riba, po kurios geriau apsisukti ir ieškoti kito kelio.

Prieš važiuojant per vandenį automobilį reikia paruošti

Jeigu vis dėlto aišku, kad vandens ruožas negilus, nėra stiprios srovės, o kelio danga matoma arba bent jau žinoma, pneumatinę pakabą verta pakelti dar prieš įvažiuojant į vandenį. Tam naudojamas aukščiausias kėbulo pakėlimo režimas – dažnai jis vadinamas „Off-road“, „Raise“ ar panašiai. Tai padidina prošvaisą ir sumažina tikimybę, kad dugnas brauks per vandenį, purvą ar po vandeniu pasislėpusias kliūtis.

Tačiau šį režimą reikia įjungti iš anksto, o ne tada, kai automobilis jau stovi balos viduryje. Be to, daugelyje automobilių aukštesnė pakabos padėtis veikia tik iki tam tikro greičio. Jei vairuotojas įsibėgėja, automobilis gali pats nuspręsti, kad važiuojama greičiau, ir pakabą nuleisti žemyn. Tada visa nauda dingsta būtent tuo metu, kai jos labiausiai reikėjo.

Dar prieš įvažiuojant verta įvertinti vandens gylį. Jei vanduo siekia aukščiau nei maždaug pusę rato, jei nesimato, kur baigiasi kelias, jei vanduo juda srove arba jei priekyje jau stovi užgesęs automobilis, rizikuoti neverta. Net ir brangus SUV su pneumatine pakaba gali baigti kelionę ant tralo, jei vanduo pasiekia variklio oro paėmimo vietą, elektroniką ar kitas jautrias sistemas.

Vandenyje nereikia vaidinti katerio

Didžiausia klaida apsemtame kelyje – važiuoti greitai. Kai automobilis į vandenį įlekia didesniu greičiu, priešais jį susidaro banga. Ji gali pakilti gerokai aukščiau nei pats vandens lygis ir pasiekti vietas, kurios turėjo likti sausos. Taip galima apsemti variklio oro paėmimo angą, elektroniką, aušinimo sistemos komponentus ar kitas jautrias dalis.

Teisingas važiavimas per negilų vandenį yra lėtas ir tolygus. Greitis turėtų būti mažas, maždaug pėsčiojo tempo. Tikslas – ne pralėkti kuo greičiau, o ramiai perriedėti, nesukeliant didelės bangos. Automobilis turi judėti stabiliai, be staigių stabdymų ir akceleratoriaus spustelėjimų.

Staigus stabdymas taip pat pavojingas, nes automobilio priekis panyra žemyn. Jeigu tuo metu priekyje susidariusi banga, vanduo gali pasiekti dar aukščiau. Todėl geriausia pasirinkti vienodą greitį, laikyti jį stabiliai ir nesustoti viduryje balos, jei to galima išvengti.

Jeigu variklis vandenyje užgeso, svarbiausia taisyklė labai paprasta: nebandyti jo iš karto užvesti iš naujo. Jeigu į variklį jau pateko vandens, pakartotinis bandymas užvesti gali pridaryti dar daugiau žalos. Tokiu atveju geriau kviesti pagalbą ir automobilį ištraukti, o ne tikėtis, kad „gal dar užsikurs“.

Pneumatinė pakaba po vandens taip pat turi silpnų vietų

Daug kas galvoja tik apie variklį, bet automobiliai su pneumatine pakaba turi dar vieną jautrią sistemą. Pneumatinės pakabos kompresorius turi imti orą, o jo įsiurbimo žarnelė ar filtras dažnai būna paslėpti sparnų, dugno ar kitose nelabai matomose vietose. Jei į šią sistemą patenka vandens, purvo ar smėlio, vėliau gali prasidėti rimtos problemos.

Drėgmė pneumatinėje sistemoje yra ypač nemaloni šaltuoju metų laiku. Ji gali patekti į vožtuvų bloką, oro linijas ar kitus komponentus, o žiemą užšalti. Tada automobilis gali pradėti netolygiai kilti, leistis, mesti klaidas arba vieną rytą tiesiog likti neįprastoje padėtyje.

Vandens ir purvo nemėgsta ir kėbulo aukščio davikliai. Jie dažnai yra netoli ratų, todėl per gilesnę balą gauna tiesioginę purvino vandens vonią. Po tokių maudynių jungtys gali pradėti oksiduotis, o davikliai – siųsti netikslius signalus. Tada automobilis gali neteisingai vertinti savo aukštį arba rodyti pakabos klaidas.

Todėl po rimtesnio važiavimo per vandenį verta bent jau apžiūrėti automobilį. Jei vanduo buvo gilus, automobilis braukė dugnu, po to atsirado klaidų skydelyje, pasikeitė pakabos darbas ar girdisi neįprasti garsai, geriau nedelsti ir nuvažiuoti į servisą. Patikrinti filtrą, oro paėmimo vietas, jungtis ir dugno apsaugas yra pigiau nei vėliau keisti brangius pneumatinės pakabos mazgus.

Kada geriau tiesiog apsisukti

Pneumatinė pakaba suteikia pranašumą, bet ji neatšaukia fizikos. Jeigu vandens gylio nematote, jeigu per kelią teka srovė, jeigu bala slepia duobes ar bortelius, geriausias sprendimas yra ne bandyti laimę, o pasirinkti kitą maršrutą. Ypač tada, kai automobilis brangus, žemas oro paėmimas arba nėra aišku, kur po vandeniu baigiasi kelias.

Vairuotojui svarbiausia prisiminti paprastą taisyklę: aukščiausias pakabos režimas padeda tik tada, kai situacija dar saugi. Jis neapsaugos nuo vandens patekimo į variklį, neišgelbės elektronikos, jei automobilis bus panardintas per giliai, ir nepadarys iš miesto SUV tikro bekelės sunkvežimio.

Todėl apsemtame kelyje geriau prarasti dešimt minučių ieškant aplinkkelio nei kelias savaites laukti automobilio servise. O jei jau tenka važiuoti per vandenį, darykite tai iš anksto pakėlę pakabą, labai lėtai, be bangų, be staigių stabdymų ir be bandymų užvesti variklį, jei jis užgeso. Būtent tokios smulkmenos dažnai nulemia, ar po audros grįšite namo savo eiga, ar tapsite dar viena brangaus remonto istorija.