Šeimininkė sulojo ant savo šuns ir vaizdo įrašas išplito internete – bet ekspertai sako, kad tai visai nejuokinga

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nekaltas pokštas. Šuo ramiai guli šalia šeimininkės, kambaryje nieko ypatingo nevyksta, o tada žmogus staiga ima loti. Ne švelniai, ne žaismingai, o taip netikėtai, kaip kartais patys šunys išgąsdina savo šeimininkus vidury tylos.

Internete tokie vaizdo įrašai renka tūkstančius reakcijų. Žmonės juokiasi iš šuns žvilgsnio, nustebusios mimikos, staiga pakeltų ausų ar pasimetusios reakcijos. Komentarai dažnai būna linksmi: esą augintinis pagaliau suprato, ką reiškia būti išgąsdintam be jokios priežasties.

Tačiau už kelių sekundžių juoko slypi klausimas, kurį ne visi nori girdėti: ar šuniui tai tikrai juokinga?

Viena šuns šeimininkė nusprendė „atsilyginti“ savo miniatiūriniam taksui už staigius lojimo priepuolius. Pasak jos, šuniukas gali ramiai gulėti ant sofos, o kitą akimirką pradėti loti visu balsu. Todėl moteris pati netikėtai sulojo šalia augintinio ir nufilmavo jo reakciją. Vaizdo įraše šuo staigiai atsisuka, pažvelgia į ją labai išraiškingu žvilgsniu ir vėl atsigula.

Žmonėms tai pasirodė juokinga. Bet gyvūnų elgesio specialistai į tokius vaizdo įrašus žiūri visai kitaip.

Tai, kas žmogui atrodo juokinga, šuniui gali būti stresas

Šunys gyvena mūsų pasaulyje, bet jį supranta kitaip. Jie nuolat skaito žmogaus kūno kalbą, balso toną, judesius, veido išraišką. Šeimininkas šuniui yra ne tik žmogus, kuris duoda maisto ar vedžioja į lauką. Jis yra saugumo šaltinis. Todėl kai tas saugumo šaltinis staiga ima elgtis neįprastai, garsiai ir netikėtai, šuo gali nesuprasti, kas vyksta.

Žmogus galvoja: „Aš tik pajuokavau.“
Šuo gali pagalvoti: „Kas nutiko? Ar man gresia pavojus? Kodėl mano žmogus taip elgiasi?“

Būtent todėl specialistai perspėja, kad socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusi tendencija loti ant savo šuns nėra tokia nekalta, kaip atrodo. Amerikos kinologų klubas įspėja, kad tokie vaizdo įrašai dažnai kuriami siekiant išgauti „juokingą“ reakciją, tačiau pačiam gyvūnui tai gali būti stresą ar diskomfortą kelianti situacija.

Problema ta, kad internete žmonės dažnai juokiasi iš reakcijų, kurių iš tikrųjų nereikėtų laikyti linksmomis. Plačiai atmerktos akys, sustingęs kūnas, įsitempęs snukis, atgal prispaustos ausys, lūpų laižymas, bandymas nusisukti ar pasitraukti – visa tai gali būti ne „mielas pasimetimas“, o streso signalai. Įkeltame tekste ekspertai taip pat mini tokius požymius kaip „banginio akis“, įtempta laikysena, priglaustos ausys, lūpų laižymas ar bandymas pasitraukti.

Ir čia tampa nebe taip juokinga.

Nes šuo negali pasakyti: „Man nemalonu.“ Jis negali parašyti komentaro po vaizdo įrašu. Jis negali paaiškinti, kad išsigando ar sutriko. Jis gali tik parodyti kūnu. O jei žmogus tuos ženklus palaiko komedija, gyvūno nerimas lieka nepastebėtas.

Kartais šuo nevaidina juokingo personažo. Kartais jis tiesiog bando suprasti, kodėl jo žmogus staiga tapo neprognozuojamas.

Kodėl tokios tendencijos taip greitai plinta

Socialiniai tinklai mėgsta staigias reakcijas. Kuo stipresnė emocija, tuo daugiau peržiūrų. Nustebęs šuo, išsigandusi katė, pasimetęs augintinis – visa tai atrodo kaip lengvas, greitas turinys. Žmogui nereikia daug ruoštis: pasiima telefoną, padaro kažką netikėto ir laukia reakcijos.

Bet čia slypi pavojinga riba. Kai gyvūno diskomfortas tampa pramoga, mes pradedame nebe matyti gyvūną, o tik turinį.

Šuo nėra dekoracija vaizdo įrašui. Jis nėra reakcijų mašina. Jis nesupranta, kad šeimininkas nori sukurti linksmą klipą. Jis tiesiog patiria situaciją, kuri jam gali būti nemaloni, gąsdinanti ar paini.

Žinoma, ne kiekvienas šuo sureaguos vienodai. Vieni bus ramūs. Kiti atsitrauks. Treti ims loti atgal. Ketvirti gali sustingti, laižytis lūpas, vengti akių kontakto ar bandyti išeiti iš kambario. Bet būtent todėl šeimininkui svarbu pažinti savo augintinį ir neignoruoti jo kūno kalbos.

Jeigu šuo atrodo įsitempęs, sustingęs, išsigandęs ar bando pasitraukti, tai nėra ženklas tęsti pokštą. Tai ženklas sustoti.

Geras šeimininkas neturėtų siekti reakcijos bet kokia kaina. Jis turėtų siekti pasitikėjimo.

Ir galbūt čia svarbiausia mintis. Šuns ir žmogaus ryšys kuriamas ne per vieną gražų pasivaikščiojimą ar skanėstą. Jis kuriamas per kasdienį saugumą. Per tai, kad šuo žino: šalia šio žmogaus man nereikia bijoti. Šalia šio žmogaus pasaulis yra aiškesnis. Šalia šio žmogaus galiu ilsėtis.

Kai šeimininkas sąmoningai išgąsdina šunį dėl vaizdo įrašo, tas pasitikėjimas gali būti pažeistas. Gal ne dramatiškai. Gal ne visam laikui. Bet gyvūnas gauna signalą, kad net ramioje aplinkoje gali nutikti kažkas netikėto ir nemalonaus.

Ar kelios sekundės juoko to vertos?

Kaip žaisti su šunimi taip, kad jam būtų gera

Tai nereiškia, kad su šunimis negalima juokauti, žaisti ar dūkti. Priešingai – šunims reikia žaidimo, bendravimo, naujų įspūdžių ir šeimininko dėmesio. Bet žaidimas turi būti toks, kuriame šuo jaučiasi saugus.

Geriau rinktis veiklas, kurios stiprina ryšį: paieškos žaidimus, komandų mokymą, žaislų slėpimą, ramų dresūros pratimą su skanėstais, pasivaikščiojimą naujoje vietoje ar paprastą žaidimą su kamuoliuku. Tokie dalykai ne tik linksmina, bet ir leidžia šuniui jaustis įtrauktam, suprastam, vertinamam.

Jeigu norisi filmuoti augintinį, verta fiksuoti tai, kas jam natūralu: kaip jis mokosi naujos komandos, kaip džiaugiasi pasivaikščiojimu, kaip juokingai miega, kaip neša žaislą ar reaguoja į mėgstamą skanėstą. Tam nereikia jo gąsdinti.

Nes tikras mielumas dažnai atsiranda ne tada, kai gyvūnas pasimetęs, o tada, kai jis jaučiasi saugus būti savimi.

Ši istorija apie miniatiūrinį taksą internete gali atrodyti kaip dar vienas nekaltas viralinis momentas. Tačiau ji primena svarbų dalyką: ne kiekviena reakcija, kuri pralinksmina žmogų, yra gera gyvūnui.

Šuo pasitiki žmogumi labiau, nei žmogus kartais supranta. Ir būtent todėl su tuo pasitikėjimu nereikėtų žaisti dėl peržiūrų.

Kitą kartą pamačius tokį vaizdo įrašą verta ne tik nusijuokti iš šuns žvilgsnio, bet ir paklausti: ar jis tikrai linksmas, ar tiesiog sutrikęs?

Nes socialiniuose tinkluose juokas baigiasi greitai. O šuns jausmas, kad jo žmogus gali staiga jį išgąsdinti, gali likti ilgiau nei tas vaizdo įrašas.