Šunų šeimininkai puikiai pažįsta tą sceną. Dar tik paimate raktus, užsidedate batus ar uždarote nešiojamąjį kompiuterį, o šuo jau stovi prie durų. Žiūri tokiomis akimis, lyg ką tik būtumėte išdavę ilgametę draugystę.
Vienas pradeda inkšti, kitas loja, trečias sukasi ratais, o ketvirtas tiesiog atsisėda koridoriuje ir atrodo kaip gyvas priekaištas. Kartais grįžę namo randate sukramtytą šlepetę, apdraskytas duris ar išvartytą šiukšliadėžę. Ir tada natūraliai kyla klausimas: ar šuo tikrai pyksta, kai paliekamas vienas?
Veterinarai ir šunų elgesio specialistai sako, kad viskas sudėtingiau. Dažnai tai ne pyktis, o nerimas, stresas, nuobodulys arba baimė likti atskirtam nuo savo žmogaus.
Šuo supranta, kad tuoj išeisite, dar prieš jums tai pasakant
Šunys labai gerai skaito žmonių elgesį. Jie pastebi ne tik tai, ką darote dabar, bet ir tai, kas dažniausiai būna po to.
Jeigu kiekvieną rytą prieš išeidami paimate raktus, apsiaunate tuos pačius batus, pasiimate rankinę ar kuprinę, šuo greitai išmoksta šių ženklų. Jam nereikia suprasti žodžio „darbas“. Užtenka pamatyti veiksmų seką.
- Raktai – reiškia išeisite.
- Batai – reiškia durys užsidarys.
- Kompiuterio uždarymas – reiškia liks vienas.
Todėl kai kurie šunys ima nerimauti dar prieš žmogui išeinant. Jie pradeda sekti iš paskos, stovi prie durų, laižo lūpas, žiovauja, inkščia arba bando atkreipti dėmesį.
Ar šuo pyksta, kai lieka vienas?
Nors šeimininkams dažnai atrodo, kad šuo „keršija“, daugeliu atvejų tai nėra tikras pyktis. Šuo nesėdi namuose ir neplanuoja: „Dabar sukramtysiu pagalvę, kad ji suprastų.“
Dažniau destruktyvus elgesys yra būdas susidoroti su įtampa. Kramtymas, lojimas, daiktų tampymas ar kasimas gali padėti šuniui trumpam sumažinti stresą.
Kitaip tariant, šuo nebūtinai baudžia šeimininką. Jis pats nežino, ką daryti su nerimu, kuris kyla likus vienam.
Kodėl kai kurie šunys ypač sunkiai pakelia vienatvę?
Šunys yra socialūs gyvūnai. Jiems labai svarbus ryšys su šeimininku ir šeimos nariais. Kai šuo lieka vienas, ypač jei nėra prie to pratintas, jis gali jaustis nesaugiai.
Kai kuriems šunims tai pasireiškia lengvai: jie paguli prie durų, pažiūri pro langą ir po kurio laiko nusiramina. Kitiems vienatvė tampa tikru stresu.
Dažniausi požymiai:
- inkštimas;
- lojimas;
- vaikščiojimas pirmyn ir atgal;
- durų draskymas;
- daiktų kramtymas;
- seilėtekis;
- drebulys;
- bandymas pabėgti;
- šlapinimasis namuose, nors šuo paprastai taip nedaro.
Kai kurie požymiai gali būti labai subtilūs. Pavyzdžiui, šuo gali laižyti lūpas, dažnai žiovauti, sustingti, sekti šeimininką iš kambario į kambarį. Tai irgi gali rodyti nerimą.
Nuobodulys taip pat gali virsti „piktu“ elgesiu
Ne kiekvienas šuo, kuris blogai elgiasi likęs vienas, patiria stiprų išsiskyrimo nerimą. Kartais priežastis daug paprastesnė – jam tiesiog trūksta veiklos.
Jeigu šuo prieš šeimininkui išeinant nebuvo pavedžiotas, negavo pakankamai fizinio krūvio, žaidimų ar protinės stimuliacijos, jam namuose gali būti labai nuobodu. Tada jis pats susiranda veiklos.
Deja, ta veikla dažnai būna sofa, batai, kilimas, pagalvės ar durų stakta.
Šuniui kramtymas yra natūralus būdas nusiraminti ir išlieti energiją. Todėl prieš paliekant šunį vieną svarbu pasirūpinti, kad jis būtų ne tik fiziškai pavargęs, bet ir emociškai ramesnis.
Kartais šeimininkai patys netyčia sustiprina problemą
Šunys mokosi iš pasekmių. Jeigu tam tikras elgesys veikia, jie jį kartoja.
Pavyzdžiui, šuo pradeda inkšti prieš jums išeinant, o jūs dėl kaltės jausmo duodate jam skanėstą. Arba jis loja, o jūs grįžtate į kambarį ir kalbate su juo. Šuo gali suprasti: „Kai inkščiu ar loju, gaunu dėmesio.“
Žinoma, šeimininkas taip elgiasi iš meilės. Juk sunku žiūrėti į liūdnas akis prie durų. Bet kartais tokios reakcijos tik dar labiau sustiprina nerimą.
Geriau kurti ramią, nuoseklią rutiną: be dramatiškų atsisveikinimų, be ilgo gailėjimo, be perdėto jaudinimosi. Jei šeimininkas išeina ramiai, šuniui lengviau suprasti, kad tai nėra pasaulio pabaiga.
Kodėl šuniukai reaguoja stipriau?
Jauni šunys dar tik mokosi būti vieni. Šuniukams ir paaugliams dažnai trūksta emocinės savireguliacijos. Jie greičiau susijaudina, sunkiau nusiramina ir jautriau reaguoja į pokyčius.
Todėl jaunas šuo, paliktas vienas, gali loti, kaukti, graužti baldus ar panikuoti. Tai nereiškia, kad jis „blogas“. Jis tiesiog dar nemoka išbūti vienas.
Tokį šunį reikia pratinti palaipsniui. Iš pradžių palikti kelioms minutėms, tada ilginti laiką, užtikrinti saugią vietą, palikti žaislų ar kramtalų, bet nekelti situacijos iki panikos.
Vyresni šunys taip pat gali pradėti bijoti vienatvės
Įdomu tai, kad vienatvės baimė gali sustiprėti ir vyresniems šunims. Ypač jei keičiasi jų sveikata, klausa, rega ar atsiranda kognityvinių sutrikimų.
Vyresnis šuo gali labiau pasikliauti rutina. Jei įprasta dienotvarkė pasikeičia, jis gali pasimesti, tapti neramus, daugiau loti ar sunkiau ištverti šeimininko išėjimą.
Tokiais atvejais svarbu neatmesti elgesio kaip „užsispyrimo“. Kartais už jo slypi sveikatos problemos, skausmas, sumišimas ar senėjimo pokyčiai.
Kaip padėti šuniui ramiau likti vienam?
Pirmiausia verta pasirūpinti, kad šuo prieš jūsų išėjimą būtų gavęs pakankamai veiklos. Pasivaikščiojimas, uostymo žaidimai, trumpa treniruotė ar kramtomas žaislas gali padėti jam nusiraminti.
Taip pat naudinga sukurti aiškią rutiną. Šunims patinka nuspėjamumas. Jei išėjimas visada vyksta ramiai ir panašiai, šuo lengviau pripranta.
Galima palikti saugių veiklų: kramtalą, maisto dėlionę, žaislą su skanėstais. Kai kuriems šunims padeda ramus foninis garsas, pavyzdžiui, tyliai įjungtas radijas.
Labai svarbu nebausti šuns už tai, ką randate grįžę. Jei šuo sukramtė daiktą prieš dvi valandas, jis nesupras bausmės taip, kaip jums atrodo. Jis tik dar labiau susies jūsų grįžimą su įtampa.
Kada būtina kreiptis pagalbos?
Jeigu šuo panikuoja kiekvieną kartą, kai išeinate, ilgai loja, kaukia, drasko duris, susižeidžia, šlapinasi iš streso ar visiškai negali nusiraminti, verta kreiptis į veterinarą arba patikimą šunų elgesio specialistą.
Kartais tai gali būti tik nuobodulys ar netinkama rutina, bet kartais – rimtas išsiskyrimo nerimas. Tokiu atveju vien „palikti daugiau žaislų“ neužteks. Reikės plano, kantrybės ir palaipsnio mokymo.
Pabaiga: šuo nekeršija – jis bando pasakyti, kad jam sunku
Kai šuo loja, inkščia ar graužia daiktus jums išėjus, labai lengva pagalvoti: „Jis supyko.“ Bet dažniausiai šuo nepyksta taip, kaip pyksta žmogus. Jis nerimauja, nuobodžiauja, bijo arba tiesiog nežino, kaip nusiraminti.
Šuo ne visada moka gražiai pasakyti: „Man baisu likti vienam.“ Kartais jis tai pasako per lojimą, durų draskymą ar sukramtytą batą.
Ir nors tai gali erzinti, svarbiausia pamatyti ne tik sugadintą daiktą, bet ir priežastį.
Nes šuo, kuris sunkiai pakelia vienatvę, nėra „blogas“. Jis yra gyvūnas, kuriam reikia mokymo, saugumo, aiškios rutinos ir žmogaus kantrybės. 🐶
