2029 m. dangus trumpam taps kosminiu ekranu: pro Žemę pralėks Apofis – ir tai nebus pasaulio pabaiga

2029 m. balandžio 13-osios vakarą milijonai žmonių pakels akis į dangų ne dėl meteorų lietaus ir ne dėl užtemimo. Pro Žemę praskries asteroidas Apofis – didžiulė kosminė uola, kuri ilgą laiką buvo apipinta baimėmis, skambiomis antraštėmis ir „pasaulio pabaigos“ fantazijomis. Tik šįkart svarbiausia žinia visai kita: jis pralėks labai arti, bet saugiai.

NASA nurodo, kad Apofis 2029 m. balandžio 13 d. priartės maždaug iki 32 tūkst. kilometrų nuo Žemės paviršiaus – tai arčiau nei geosinchroninėje orbitoje esantys palydovai. Toks atstumas kosmoso masteliais yra beveik „per plauką“, tačiau mokslininkai pabrėžia: smūgio grėsmės nėra. NASA dar 2021 m. paskelbė, kad Apofio susidūrimo su Žeme rizika atmesta bent artimiausiems 100 metų.

Todėl 2029-ųjų praskriejimas bus ne katastrofos signalas, o vienas įspūdingiausių astronominių reginių per daugelį metų. Ir kartu – reta proga mokslininkams pamatyti, kaip Žemės gravitacija veikia tokio dydžio asteroidą beveik realiu laiku.

Kodėl Apofis taip išgarsėjo?

Apofis buvo atrastas 2004 metais ir iš pradžių sukėlė nemažai nerimo. Ankstyvi skaičiavimai rodė, kad ateityje gali egzistuoti nedidelė susidūrimo tikimybė, todėl asteroidas greitai tapo vienu garsiausių netoli Žemės skriejančių objektų. Vėlesni stebėjimai jo orbitą patikslino, o pavojingi scenarijai buvo atmesti.

Pats asteroidas nėra mažas akmenukas. NASA jo dydį vertina maždaug 340 metrų, o ESA nurodo apie 375 metrų skersmenį. Paprastam žmogui tai vis tiek reiškia tą patį – kalbame apie milžinišką objektą, kurio pasirodymas taip arti Žemės yra labai retas.

Ir būtent todėl mokslininkai ne tik stebės Apofį teleskopais. Jį lydės specialios kosminės misijos, kurios bandys suprasti, kas nutinka asteroidui, kai jis patenka į tokį stiprų Žemės gravitacijos poveikį.

Asteroidas gali patirti savotišką „kosminį drebėjimą“

Kai Apofis pralėks taip arti Žemės, mūsų planetos gravitacija jį šiek tiek „patampys“. Tai gali pakeisti jo orbitą, sukimąsi ir net paviršių. ESA aiškina, kad tokios potvyninės jėgos gali sukelti nuošliaužas ar kitus paviršiaus sutrikimus ir atverti šviežesnę medžiagą po asteroidą dengiančiu sluoksniu.

Čia ir slypi didžiausia mokslinė vertė. Paprastai norint ištirti asteroidą, reikia siųsti zondą giliai į kosmosą. O šįkart gamta pati atneš objektą prie Žemės, tarsi padėdama jį mokslininkams ant stalo. Tereikės suspėti stebėti.

NASA misija OSIRIS-APEX, pratęsta po sėkmingos Bennu asteroido mėginių grąžinimo misijos, turėtų tirti Apofį po jo artimo praskriejimo. NASA yra nurodžiusi, kad zondas stebės, kaip Žemės gravitacija pakeis asteroido paviršių, orbitą ir sukimąsi.

AsteroidasNuotrauka: livescience.com

Europa ir Japonija taip pat ruošiasi šiam susitikimui

Europos kosmoso agentūra rengia RAMSES misiją, kuri turėtų pasiekti Apofį dar prieš jam priartėjant prie Žemės. ESA skelbia, kad RAMSES turi startuoti 2028 m. ir atvykti prie asteroido 2029 m. vasarį – likus maždaug dviem mėnesiams iki artimiausio praskriejimo.

Tai leistų palyginti Apofį „prieš“ ir „po“ Žemės gravitacinio poveikio. Tokie duomenys labai svarbūs planetinei gynybai. Jei kada nors ateityje būtų aptiktas tikrai pavojingas asteroidas, mokslininkams reikėtų žinoti, ar jis vientisas, ar labiau primena birių uolienų krūvą. Nuo to priklausytų, kaip jį būtų galima nukreipti nuo Žemės.

2026 m. ESA taip pat paskelbė pasirašiusi sutartį dėl RAMSES misijos vystymo, o planuojamas starto langas numatytas 2028 m. pavasarį.

Ar jį bus galima pamatyti Lietuvoje?

Apofis neatrodys kaip degantis ugnies kamuolys ir nepaliks įspūdingos uodegos kaip kometa. Greičiausiai jis primins vidutinio ryškumo žvaigždę, lėtai judančią dangaus fone. Geriausios stebėjimo sąlygos priklausys nuo vietos, paros laiko, debesuotumo ir šviesos taršos.

Remiantis naujausiais matomumo vertinimais, 2029 m. praskriejimą galės matyti didelė pasaulio dalis, o objektas danguje judės kelias valandas. Europai tai bus vienas laukiamiausių astronominių įvykių, nors konkrečias stebėjimo sąlygas Lietuvoje tiksliausiai bus galima vertinti arčiau datos.

Jei dangus bus giedras ir vieta pakankamai tamsi, daliai stebėtojų gali pakakti plikos akies. Vis dėlto geresniam vaizdui pravers žiūronai arba mažas teleskopas. Didmiesčio centre, kur dangų užgožia šviesos, tokį objektą pamatyti bus sunkiau, todėl norint geresnio reginio verta planuoti išvyką į tamsesnę vietą.

Kodėl nereikia panikuoti?

Apofio istorija yra puikus pavyzdys, kaip mokslas veikia iš tikrųjų. Iš pradžių buvo neapibrėžtumas, tada daugiau stebėjimų, tikslesni skaičiavimai ir galiausiai aiškus atsakymas: 2029 m. susidūrimo nebus, o artimiausiam šimtmečiui pavojus atmestas.

Tai nereiškia, kad asteroidai apskritai nėra pavojingi. Jie yra viena iš realių kosminių rizikų, todėl pasaulio kosmoso agentūros kuria stebėjimo sistemas, testuoja nukreipimo technologijas ir planuoja misijas, kurios padėtų suprasti, kaip elgtis tikros grėsmės atveju.

Tačiau Apofis 2029 m. taps ne baimės, o pasiruošimo simboliu. Tai bus momentas, kai žmonija galės savo akimis pamatyti objektą, kuris kadaise gąsdino, o dabar tapo didžiule mokslo dovana.

Kai ta kosminė uola tyliai slinks žvaigždžių fone, ji primins du dalykus. Pirmiausia – Žemė iš tiesų yra maža planeta dideliame ir judriame kosmose. Antra – kuo geriau stebime dangų, tuo mažiau jame lieka nežinomybės.