Vienas centas privertė pirkėjus pakeisti įpročius: kodėl plastikinio maišelio šiandien atsisako vis daugiau žmonių

Atrodo, kas yra vienas centas? Suma tokia maža, kad jos dažnas net nepastebėtų piniginėje ar banko sąskaitoje. Tačiau prekybos vietose šis centas per trejus metus padarė tai, ko ilgai nepavyko pasiekti vien raginimais: privertė pirkėjus pagalvoti, ar plastikinio maišelio jiems tikrai reikia.

Liepą sukanka treji metai, kai už itin plonus plastikinius maišelius parduotuvėse reikia mokėti. Ši priemonė nebuvo sukurta tam, kad žmonės išleistų daugiau. Jos tikslas buvo pakeisti automatinį įprotį: paimti maišelį net tada, kai be jo galima lengvai apsieiti.

Prekybininkai sako, kad pokytis akivaizdus. Kai kuriuose tinkluose plastikinių maišelių šiandien nebeima net keturi iš penkių pirkėjų. Tai reiškia, kad žmonės ne tik prisitaikė prie naujos tvarkos, bet ir pradėjo sąmoningiau rinktis, ką deda į maišelį, o ko į jį dėti visai nebūtina.

Gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė pabrėžia, kad svarbiausias rezultatas yra ne pats vieno cento mokestis. Esmė – pasikeitęs pirkėjo elgesys. Kai žmogus prie kasos ar vaisių skyriaus akimirkai sustoja ir paklausia savęs, ar pakuotė tikrai reikalinga, prasideda tikrasis pokytis.

Mažas mokestis pakeitė didelį įprotį

Iki apmokestinimo itin ploni plastikiniai maišeliai daugeliui buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Į vieną keliaudavo obuoliai, į kitą – bananai, į trečią – paprika, į ketvirtą – jau supakuotas jogurtas ar sūrelis. Maišelis nieko nekainavo, todėl ir sprendimas jį paimti dažnai buvo automatinis.

Vieno cento mokestis tą automatizmą sustabdė. Ne todėl, kad centas pirkėjus nuskurdino, o todėl, kad kiekvienas maišelis tapo matomas. Kai daiktas turi kainą, net simbolinę, žmogus dažniau įvertina, ar jis tikrai būtinas.

„Lidl Lietuva“ atstovai skaičiuoja, kad lengvųjų plastikinių maišelių naudojimas jau pirmaisiais metais sumažėjo maždaug 40 proc., o vėliau mažėjimas tęsėsi nuosekliau. Dabar, jų duomenimis, net keturi iš penkių klientų apsiperka be tokių maišelių.

Pasak „Lidl Lietuva“ korporatyvinių reikalų ir komunikacijos vadovo Antano Bubnelio, pirkėjai gana greitai suprato, kad daugeliu atvejų plastikinio maišelio galima išvengti. Prie to prisidėjo ne tik kaina, bet ir augantis visuomenės sąmoningumas. Tai, kas iš pradžių daliai žmonių atrodė kaip nepatogumas, ilgainiui tapo įprasta apsipirkimo dalimi.

Šiandien parduotuvėse vis dažniau matyti, kad pirkėjai atsineša savo daugkartinius maišelius vaisiams, daržovėms ar biriems produktams. Kiti vieną maišelį panaudoja keliems tos pačios rūšies produktams. Dar kiti apskritai nebededa į maišelį to, kam pakuotė nereikalinga.

Bananai, apelsinai, obuoliai, paprikos ar jau supakuoti pieno produktai dažnai gali keliauti tiesiai į krepšelį. Tokie pasirinkimai atrodo smulkūs, bet būtent iš jų susidaro didelis skirtumas.

Pirkėjai mažiau pyksta ir dažniau supranta tikslą

Panašias tendencijas pastebi ir „Rimi“. Tinklo komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė-Remeikė sako, kad per trejus metus pasikeitė ne tik maišelių kiekis, bet ir pats pirkėjų požiūris.

Anksčiau diskusija dažnai sukdavosi apie tai, kodėl reikia mokėti net ir vieną centą. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad šios priemonės esmė nėra rinkliava. Jos tikslas – mažinti nereikalingo plastiko kiekį.

Pirkėjai dažniau atsisako atskiro maišelio prekėms, kurios gali būti perkamos be papildomos pakuotės. Vis daugiau žmonių atsineša savo daugkartinius maišelius arba renkasi vieną maišelį keliems produktams. Tai rodo, kad elgesys keičiasi ne tik dėl taisyklės, bet ir dėl įpročio.

Svarbu ir tai, kad dalis pirkėjų patys džiaugiasi pasikeitimu. Vieno cento mokestis tapo savotišku priminimu, kuris padėjo atsisakyti perteklinio plastiko ten, kur anksčiau apie tai net nesusimąstydavo.

Tai geras pavyzdys, kaip maža priemonė gali veikti ne per draudimą, o per pasirinkimą. Žmogui niekas neuždraudė imti maišelio, kai jo tikrai reikia. Tačiau atsirado aiškus signalas: prieš imdamas pagalvok.

Plastikas

Tai jau ne vien apie maišelius

Per trejus metus tapo aišku, kad itin plonų plastikinių maišelių apmokestinimas buvo tik pirmas žingsnis. Dabar dėmesys vis labiau krypsta į visą vienkartinių pakuočių sistemą.

K. Žukauskaitė-Šiaučiulė pabrėžia, kad Europa juda aiškia kryptimi – mažinti vienkartinių pakuočių kiekį ir skatinti pakartotinį naudojimą. Tai reiškia, kad ateityje pokyčių bus daugiau ne tik prekybos centruose, bet ir kavinėse, restoranuose, viešbučiuose bei kitose kasdienėse vietose.

Lietuvoje jau įsigaliojo tvarka, pagal kurią viešojo maitinimo įstaigos nebegali nemokamai dalyti vienkartinių plastikinių maisto ir gėrimų pakuočių. Tai dar vienas ženklas, kad vienkartinė pakuotė pamažu nustoja būti nematoma smulkmena.

Artimiausiais metais Europos Sąjungoje bus dar daugiau dėmesio skiriama perteklinėms pakuotėms. Bus ribojamos ir tokios vienkartinės pakuotės kaip maži padažų indeliai ar mažos kosmetikos pakuotės viešbučiuose. Kitaip tariant, pokytis plečiasi nuo plastikinio maišelio iki platesnio klausimo: kiek pakuočių iš tikrųjų reikia mūsų kasdienybėje?

Tai nereiškia, kad visos pakuotės blogos. Kai kurios būtinos higienai, saugumui, transportavimui ar maisto kokybei. Tačiau vis daugiau dėmesio skiriama toms pakuotėms, kurios naudojamos kelias minutes, o vėliau tampa atliekomis.

Kodėl pirkėjo pasirinkimas vis dar svarbus

Lengva galvoti, kad vienas žmogus nieko nepakeis. Tačiau plastikinių maišelių istorija rodo priešingai. Kai tą patį mažą sprendimą kasdien priima tūkstančiai pirkėjų, keičiasi visa prekybos praktika.

Jeigu vis daugiau žmonių atsineša daugkartinius maišelius, prekybininkai mato, kad tokių sprendimų reikia. Jeigu pirkėjai neima maišelio ten, kur jis nereikalingas, mažėja plastiko sunaudojimas. Jeigu žmonės pradeda rūšiuoti ir atsakingiau žiūrėti į pakuotes, visa atliekų tvarkymo sistema veikia geriau.

Todėl vienas centas šioje istorijoje yra tik simbolis. Tikrasis pokytis vyksta tada, kai žmogus parduotuvėje veikia ne iš įpročio, o sąmoningai. Ar tikrai reikia atskiro maišelio trims bananams? Ar jau supakuotą jogurtą būtina dėti į dar vieną plastiko sluoksnį? Ar negalėčiau kitą kartą atsinešti daugkartinio maišelio?

Tokie klausimai atrodo paprasti, bet jie keičia kasdienį elgesį. O kasdieniai įpročiai ilgainiui keičia ir rinką.

Plastikinis maišelis už vieną centą parodė, kad žmonės gali keistis greičiau, nei kartais manoma. Reikėjo ne didelio draudimo, o mažo priminimo. Ir tas priminimas suveikė: vis daugiau pirkėjų renkasi ne imti automatiškai, o pagalvoti.

Tai ir yra svarbiausia šios priemonės nauda. Ne centas, ne kvitas prie kasos ir ne papildoma eilutė čekyje. Svarbiausia, kad pirkėjas pradėjo matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavo – kiek daug vienkartinių daiktų galima tiesiog nepaimti.