Mokslininkai perspėja apie retą gamtos posūkį: ką stiprėjantis „El Niño“ gali reikšti Lietuvos rudeniui ir žiemai

Ramiajame vandenyne vykstantys pokyčiai atrodo labai tolimi nuo Lietuvos, tačiau būtent šiame milžiniškame vandenyne prasidedantys procesai gali pakeisti atmosferos judėjimą didelėje pasaulio dalyje. Naujausi stebėjimai rodo, kad 2026 metais neįprastai greitai sustiprėjo „El Niño“ reiškinys, galintis pasiekti retai fiksuojamą intensyvumą.

Tai dar nereiškia, kad Lietuvoje laukia konkreti iš anksto nulemta žiema. „El Niño“ negali pasakyti, kurią sausio dieną paspaus šaltis ar kada iškris pirmasis sniegas. Tačiau jis pakeičia bendrą pasaulio atmosferos foną ir padidina tam tikrų sezoninių orų scenarijų tikimybę.

Šiuo metu Europoje ryškėja šiltesnio nei įprasta rudens ir žiemos pradžios signalas. Vis dėlto Lietuvai didžiausia staigmena gali būti ne nuolatinė šiluma, o dažni ir staigūs pokyčiai – lietų keičiantis šlapias sniegas, atlydžius trumpam nutraukiančios šalčio bangos bei neįprastai vėjuoti laikotarpiai.

„El Niño“ sustiprėjo greičiau, nei tikėtasi metų pradžioje

„El Niño“ susiformuoja, kai centrinėje ir rytinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje vanduo tampa šiltesnis nei įprastai, o kartu pasikeičia vėjai, kritulių zonos ir atmosferos slėgio pasiskirstymas. Šis reiškinys pasikartoja kas kelerius metus, tačiau atskiri jo epizodai gali labai skirtis savo stiprumu ir poveikiu.

Dar 2026 metų pradžioje prognozės buvo atsargesnės, bet pavasarį vandenynas pradėjo šilti itin sparčiai. Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenimis, „Niño 3.4“ indeksas nuo 0,5 laipsnio balandį pakilo iki 1,6 laipsnio birželį. Liepos pradžioje „El Niño“ jau buvo oficialiai susiformavęs ir toliau stiprėjo.

JAV Klimato prognozių centras liepos 9 dieną skelbė, kad centrinėje ir rytinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje didelė teritorija buvo daugiau kaip vienu laipsniu šiltesnė už normą. Rytinėje stebėjimo zonoje savaitinė anomalija siekė 2,7 laipsnio, o atmosferos ir vandenyno procesai jau rodė stiprų tarpusavio ryšį.

Pagal dabartinę NOAA prognozę, yra 81 proc. tikimybė, kad spalio–gruodžio laikotarpiu išsivystys labai stiprus „El Niño“, galintis patekti tarp intensyviausių tokių reiškinių nuo 1950 metų. Taip pat prognozuojama 97 proc. tikimybė, kad „El Niño“ išsilaikys iki ankstyvo 2027 metų pavasario.

Nors viešojoje erdvėje tokie epizodai dažnai vadinami „Super El Niño“, tai nėra atskiras oficialus meteorologinis statusas. Šis pavadinimas paprastai vartojamas kalbant apie itin stiprius reiškinio epizodus.

Vien šiltas vandenynas Lietuvos žiemos nenulemia

„El Niño“ stipriausiai ir tiesiogiai veikia Ramiojo vandenyno regioną, tropikus bei Šiaurės ir Pietų Ameriką. Europą jo poveikis pasiekia netiesiogiai – per didelio masto atmosferos cirkuliacijos pokyčius, reaktyvinės oro srovės padėtį ir ciklonų judėjimą virš Atlanto.

Dėl šios priežasties negalima paprastai pasakyti, kad stiprus „El Niño“ Lietuvai automatiškai atneš šiltą arba šaltą žiemą. Baltijos regiono orams didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto svyravimas, jūros temperatūra, sniego danga žemyno šiaurėje, poliarinio sūkurio būklė ir trumpesni atmosferos procesai.

Net du panašaus stiprumo „El Niño“ epizodai Europoje gali pasireikšti skirtingai. Vieną žiemą gali vyrauti vakarų vėjai ir dažni atlydžiai, kitą – susidaryti sąlygos kelioms ryškioms šalčio bangoms.

Todėl teiginiai, kad jau dabar galima tiksliai numatyti visos Lietuvos žiemos temperatūrą ar sniego kiekį, būtų pernelyg drąsūs. Sezoniniai modeliai rodo bendrą tikimybę, bet ne kiekvienos savaitės orus.

Rudeniui ryškėja vienas gana aiškus signalas

Naujausia Europos „Copernicus“ klimato kaitos tarnybos sezoninė prognozė rodo, kad 2026 metų rudenį aukštesnės nei įprasta temperatūros tikimybė padidėjusi beveik visoje Europoje. Kai kuriuose regionuose prognozuojama temperatūra gali patekti tarp šilčiausių penktadalio analogiško laikotarpio sezonų.

Lietuvai tai galėtų reikšti, kad rugsėjį ir spalį dažniau pasitaikys švelnesnių laikotarpių, o pirmosios ilgiau išsilaikančios šalnos gali vėluoti. Tačiau šiltesnis sezono vidurkis nereiškia, kad nebus šaltų dienų. Keli trumpi šalčio epizodai gali pasitaikyti net labai šiltą mėnesį.

Kritulių prognozė mažiau aiški. „Copernicus“ modeliai didesnę drėgmės tikimybę ankstyvą rudenį rodo Pietų Europoje, o vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje – dalyje Vidurio Europos. Baltijos šalims toks signalas nėra pakankamai ryškus, kad būtų galima patikimai skelbti apie išskirtinai sausą arba lietingą sezoną.

Lietuvoje rudenį daug kas priklausys nuo Atlanto ciklonų trajektorijos. Jei jie dažnai keliaus per Skandinaviją ir Baltijos jūrą, gali vyrauti švelnūs, vėjuoti ir lietingi orai. Jei virš šiaurinės Europos susidarys patvaresnė aukšto slėgio sritis, padidės vėsesnių, sausesnių bei rūkuotų laikotarpių tikimybė.

Žiemą didžiausias pavojus gali būti ne šaltis, o nepastovumas

Dabartiniai sezoniniai skaičiavimai Europoje labiau palaiko švelnesnės nei daugiametė norma žiemos pradžios scenarijų. „Copernicus“ prognozėje aukštesnės temperatūros signalas išlieka beveik visame žemyne ir vėlyvą rudenį bei ankstyvą žiemą.

Lietuvoje toks scenarijus paprastai reikštų dažnesnius vakarų vėjus, nuo Atlanto atkeliaujančius ciklonus, kritulius lietaus arba šlapio sniego pavidalu ir nepastovią sniego dangą. Dieną temperatūra galėtų pakilti virš nulio, o naktį vėl kristi, todėl keliuose ir šaligatviuose dažniau formuotųsi plikledis.

Tačiau šiltesnis sezono vidurkis neatmeta stipraus šalčio. Jei susilpnėtų vakarų oro srautas ir atsivertų kelias orui iš Arkties arba žemyninės Eurazijos, temperatūra galėtų trumpam smukti labai staigiai. Kartais vos kelių dienų šalčio banga tampa įsimintinesnė už visą likusią švelnią žiemą.

Dėl to šiuo metu tikėtiniausias Lietuvos žiemos apibūdinimas būtų ne „šilta“ ar „šalta“, o permaininga. Galimi ilgesni teigiamos temperatūros laikotarpiai, kuriuos nutrauktų trumpesni šalčio epizodai. Sniego danga galėtų ne kartą susidaryti ir vėl ištirpti.

Poliarinis sūkurys dar gali pakeisti visą scenarijų

Virš Arkties šaltuoju metų laiku susiformuoja didelė greitai judančio šalto oro sistema, vadinama poliariniu sūkuriu. Kai ji stipri ir stabili, šalčiausias oras dažniausiai lieka arčiau ašigalio. Sūkuriui susilpnėjus ar deformavusis, šaltos oro masės gali prasiveržti toliau į pietus.

Vis dėlto negalima teigti, kad stiprus „El Niño“ būtinai suardys poliarinį sūkurį. Ryšys tarp šių reiškinių sudėtingas, o galutinė žiemos eiga priklauso nuo daugelio procesų atmosferoje.

Svarbūs pokyčiai stratosferoje dažnai išryškėja tik prasidėjus žiemai. Todėl patikimiau įvertinti sausio ir vasario šalčio bangų tikimybę bus galima lapkritį ar gruodį, kai bus matoma tikroji poliarinio sūkurio būklė.

Iki tol sezoninė prognozė turėtų būti vertinama kaip bendras fonas, o ne tikslus pažadas.

Ką visa tai gali reikšti Lietuvai?

Šiuo metu labiausiai pagrįstas scenarijus Lietuvai – šiltesnis nei įprasta rudens fonas ir gana švelni, tačiau nepastovi žiemos pradžia. Dažnesni Atlanto ciklonai galėtų atnešti stipresnio vėjo, lietaus, šlapio sniego ir atlydžių.

Tai būtų sudėtingos sąlygos keliams bei augalams. Dažni temperatūros svyravimai aplink nulį skatina plikledį, o augalams gali pakenkti po šiltesnio laikotarpio staiga sugrįžęs šaltis. Energetikos sektoriui švelnesnis sezonas galėtų reikšti mažesnį bendrą šildymo poreikį, tačiau trumpi šalčio epizodai vis tiek sukeltų staigius vartojimo šuolius.

Stiprėjantis „El Niño“ yra svarbus ir neįprastas pasaulinis įvykis, tačiau jis nėra vienintelis Lietuvos orų valdytojas. Artėjant rudeniui prognozės taps tikslesnės, o pirmosios patikimesnės visos žiemos kryptys paaiškės tik vėliau.

Kol kas aišku viena: Ramiajame vandenyne vykstantis posūkis gali padidinti šiltesnio sezono tikimybę, bet ramios ir vienodos žiemos jis nežada. Lietuvoje daugiausia rūpesčių gali sukelti ne vien ilgalaikis šaltis, o nuolatinė orų kaita – nuo lietaus ir atlydžio iki šlapio sniego, plikledžio bei netikėtai sugrįžtančių šalčio bangų.