Mažas plastikinis „staliukas“ picos dėžėje nėra dekoracija: jis gelbsti picą dar iki atidarant dėžę

Atidarius picos dėžę jos viduryje dažnai matomas mažas baltas plastikinis daiktas su trimis kojelėmis. Daugelis jį iškart išmeta, o vaikai kartais palaiko žaisline kėdute ar miniatiūriniu stalu. Iš tiesų ši paprasta detalė atlieka labai konkretų darbą – neleidžia dėžės dangčiui nusileisti ant karštos picos.

Kol pica keliauja iš restorano į namus, jos dėžė patiria daugiau, nei gali pasirodyti. Ant viršaus uždedamos kitos dėžės, kurjerio krepšys juda, o nuo karšto maisto kylantys garai drėkina kartoną. Suminkštėjęs dangtis gali įlinkti, prilipti prie sūrio ir kartu nuplėšti dalį įdaro, vos tik dėžė bus atidaryta.

Trikojis plastikinis laikiklis tampa atrama ties pačia pažeidžiamiausia vieta – dėžės centre. Nors sveria vos kelis gramus, jis gali išgelbėti picą nuo nemalonaus vaizdo, kai pusė sūrio lieka prikibusi prie kartono.

Karšta pica susilpnina net tvirtą kartoninę dėžę

Picos dėžė turi atlikti kelis, iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančius darbus. Ji turi būti lengva, nebrangi, išlaikyti šilumą, bet kartu išleisti dalį garų, kad picos pagrindas pernelyg nesuminkštėtų. Dėl to dėžės gaminamos iš gofruoto kartono, kuriame dažnai paliekamos nedidelės ventiliacijos angos.

Vis dėlto iš ką tik iškeptos picos kyla daug karšto ir drėgno oro. Garai kaupiasi uždaroje dėžėje, todėl jos dangčio vidinė pusė gali sudrėkti ir prarasti standumą. Situacija dar labiau pablogėja, kai viena ant kitos sukraunamos kelios picos arba ant dėžės netyčia padedamas krepšys, gėrimas ar kitas pirkinys.

Be papildomos atramos dangtis gali nusileisti būtent per vidurį. Ten dažniausiai būna daugiausia sūrio ir įdaro, todėl kartonas prie jų lengvai prilimpa. Atidarant dėžę pakyla ne tik dangtis – kartu gali būti nutrauktos dešros, daržovės ir visas viršutinis sūrio sluoksnis.

Mažas plastikinis „staliukas“ tarp picos ir dangčio palieka kelių centimetrų tarpą. Net jeigu kartonas suminkštėja arba dėžė šiek tiek suspaudžiama, atrama neleidžia jam pasiekti maisto. Tai ypač svarbu pristatant dideles, plono pagrindo picas, kurių vidurys būna minkštesnis ir gausiai padengtas priedais.

Kodėl laikiklis turi būtent tris kojeles

Ši detalė galėtų atrodyti ir kaip paprastas plastikinis cilindras, tačiau trijų kojelių forma pasirinkta neatsitiktinai. Trys atramos taškai stabiliai laikosi net ant nelygaus paviršiaus, todėl „staliukas“ mažiau svyruoja ir lengviau prisitaiko prie picos priedų.

Kojelės yra siauros, tad liečia tik labai mažą maisto plotą. Jei vietoj jų būtų naudojamas platus pagrindas, jis prispaustų daugiau sūrio ir galėtų prilipti prie picos. Viršuje esanti apvali ar trikampė platforma tuo metu paskirsto dėžės dangčio spaudimą ir neleidžia kartonui nuslysti žemyn.

Laikiklis paprastai įspaudžiamas į dar nesupjaustytos arba jau dalimis supjaustytos picos centrą. Kai kuriuose restoranuose jis papildomai padeda išlaikyti riekeles vietoje, kad jos nesusistumtų vežant dėžę. Tačiau pagrindinė jo paskirtis vis tiek išlieka ta pati – apsaugoti picą nuo įlinkusio dangčio.

Ne kiekvienoje dėžėje toks daiktas būtinas. Mažesnėms picoms, tvirtesnėms dėžėms ar trumpam pristatymui jo gali ir nebūti. Kai kurios picerijos vietoj plastiko naudoja į kartoną integruotas atramas, kitokios konstrukcijos dėžes arba mažus iš tos pačios dėžės išlankstomus laikiklius.

Idėja atsirado gerokai anksčiau, nei picos pradėtos masiškai užsakyti programėlėse

Vienu pirmųjų tokio įrenginio kūrėjų laikomas argentinietis Claudio Danielis Troglia. 1974 metais jis užpatentavo nedidelį trikojį plastikinį picos skirtuką ir pavadino jį SEPI – nuo ispaniškų žodžių „separador de pizza“.

Argentinoje šis daiktas dar vadinamas „guardapizza“, tai yra picos apsauga, arba „mesita“ – mažu staliuku. Pastarasis pavadinimas nesunkiai prigijo ir kitur, nes detalė iš tiesų primena miniatiūrinį sodo baldą.

Vėliau panašų sprendimą Jungtinėse Valstijose užpatentavo niujorkietė Carmela Vitale. Jos paraiška buvo pateikta 1983 metų vasarį, o patentas išduotas 1985 metų vasario 12 dieną. Dokumentuose įrenginys vadintas pakuotės apsauga, nes jo konstrukcija galėjo būti naudojama ne tik picoms, bet ir kitam dėžėse gabenamam maistui.

Ilgainiui labiausiai paplito pavadinimas „pizza saver“, kurį galima versti kaip picos gelbėtoją arba apsaugą. Pats daiktas per kelis dešimtmečius beveik nepasikeitė. Tai vienas tų retų išradimų, kuriems nereikėjo nei elektronikos, nei sudėtingų patobulinimų – paprasta forma iš karto išsprendė konkrečią problemą.

Mažas daiktas, bet milijonai plastiko vienetų

Picos laikiklis gerai atlieka savo darbą, tačiau turi ir akivaizdų trūkumą. Dažniausiai jis panaudojamas vieną kartą, o po keliolikos minučių atsiduria šiukšliadėžėje. Kadangi picos visame pasaulyje užsakomos milžiniškais kiekiais, net toks mažas plastiko gabalėlis ilgainiui tampa nemažu atliekų šaltiniu.

Todėl dalis gamintojų ieško alternatyvų. Rinkoje galima rasti laikiklių iš perdirbto plastiko, biologiškai skaidžių medžiagų ir kartono. Kai kurios dėžės projektuojamos taip, kad vidinė atrama būtų išlankstoma iš paties dangčio ir po valgymo galėtų būti perdirbta kartu su kartonine pakuote.

Namuose šį „staliuką“ galima panaudoti dar kartą – pavyzdžiui, kaip atramą dekoruojant pyragą ar neleidžiant maistinei plėvelei prisiliesti prie glajaus. Vis dėlto prieš pakartotinį naudojimą jį reikia gerai nuplauti, nes plastikas buvo įspaustas į karštą, riebų maistą.

Taigi picų dėžėse dešimtmečius dedamas plastikinis gabalėlis nėra nei reklaminė smulkmena, nei būdas pažymėti picos centrą. Jo užduotis paaiškėja dar prieš pakeliant dangtį: kol pica kratoma kurjerio krepšyje, o kartonas minkštėja nuo garų, mažas trikojis saugo, kad vakarienės viršus neliktų prikibęs prie dėžės.