Tualetą kartą per savaitę valo ne visi: štai kada to jau nepakanka

Tualetas gali atrodyti švarus net tada, kai jo paviršiuose jau kaupiasi apnašos ir bakterijos. Dubens vidus dar baltas, nemalonaus kvapo nėra, todėl valymą nesunku atidėti kelioms dienoms. Tačiau dažniausiai pirmieji nešvarumai kaupiasi ne ten, kur juos iš karto pastebime, o po apvadu, aplink vandens liniją, ant nuleidimo mygtuko ir prie klozeto pagrindo.

Bendra taisyklė gana paprasta: įprastai naudojamą šeimos tualetą reikėtų kruopščiai išvalyti bent kartą per savaitę. Vis dėlto tai tik pradinis orientyras. Jei namuose gyvena keli žmonės, yra mažų vaikų, dažnai lankosi svečiai arba kas nors serga, greito valymo gali prireikti ir savaitės viduryje.

Svarbu ir tai, kad tualeto valymas nėra vien keli mostai šepečiu dubens viduje. Daugiausia rankomis liečiami paviršiai – dangtis, sėdynė, nuleidimo mygtukas ir durų rankena – gali būti ne mažiau svarbūs nei pats klozetas.

Kartą per savaitę – minimumas, o ne universali taisyklė

Vienam žmogui priklausantį tualetą dažniausiai pakanka išvalyti kartą per savaitę. Tačiau keturių ar penkių asmenų šeimoje jis naudojamas daug dažniau, todėl ir nešvarumai kaupiasi greičiau. Tokiu atveju patogu vieną kartą per savaitę atlikti kruopštesnį valymą, o po kelių dienų greitai nuvalyti sėdynę, dangtį, nuleidimo mygtuką ir dubens kraštus.

Dažnesnio valymo reikia ir tada, kai ant dubens vandens linijos greitai atsiranda spalvotas žiedas, kalkių sluoksnis ar rūdžių žymės. Tai nebūtinai reiškia, kad tualetas labai nešvarus. Apnašų susidarymą gali spartinti kietas ar daugiau geležies turintis vanduo, tačiau kuo ilgiau jos paliekamos, tuo sunkiau vėliau pašalinamos.

Jei kuris nors šeimos narys serga žarnyno infekcija, dažnai vemia ar viduriuoja, dažniau reikėtų valyti ne tik klozetą, bet ir visus dažnai liečiamus paviršius. Tokiu laikotarpiu valymas kartą per savaitę būtų per retas – sėdynę, dangtį ir nuleidimo mygtuką pravartu dezinfekuoti kasdien ar iš karto po užteršimo.

Svečių tualetui, kuriuo beveik niekas nesinaudoja, toks pats dažnis nebūtinas. Vis dėlto visiškai jį pamiršti irgi nereikėtų: vanduo dubenyje gali pradėti skleisti nemalonų kvapą, o ant paviršių vis tiek nusėda dulkės ir susidaro mineralinės nuosėdos.

Kodėl vien dubens iššveisti neužtenka

Labiausiai matoma klozeto dalis yra dubuo, todėl jam paprastai skiriama daugiausia dėmesio. Tačiau rankomis liečiame visai kitas vietas. Nuleidimo mygtukas ar rankenėlė, sėdynės kraštai ir dangtis naudojami kasdien, todėl juos reikėtų valyti kiekvieną kartą atliekant įprastą tualeto tvarkymą.

Klozeto išorėje nešvarumai ypač dažnai kaupiasi ties vyriais, tarp sėdynės ir keramikos bei prie pagrindo, kur jis jungiasi su grindimis. Ten nusėda dulkės, plaukai ir drėgmė, o jei valoma tik priekyje, užpakalinė dalis gali būti neliečiama mėnesiais.

Valymo metu verta pradėti nuo švaresnių paviršių ir tik vėliau pereiti prie dubens vidaus. Pirmiausia galima nuvalyti bakelio viršų, nuleidimo mygtuką ir dangtį, tada sėdynę bei išorinę klozeto dalį. Dubens vidus ir šepetys turėtų likti pabaigai, kad nešvarumai nebūtų pernešami atgal ant dažnai liečiamų vietų.

Naudojant dezinfekavimo priemonę svarbu laikytis ant etiketės nurodyto poveikio laiko. Jei produktas papurškiamas ir iš karto nušluostomas, jis gali tiesiog nespėti atlikti dezinfekavimo funkcijos. Paviršių paprastai reikia palikti drėgną tiek laiko, kiek nurodo gamintojas.

Rausvas žiedas ir kalkės atsiranda greičiau, nei atrodo

Rausvas ar oranžinis ruožas ties vandens linija yra vienas dažniausių ženklų, kad valymas buvo atidėtas per ilgai. Jį gali sudaryti bakterijų ir kitų mikroorganizmų plėvelė, susimaišiusi su muilo likučiais bei mineralais. Iš pradžių toks sluoksnis lengvai nusivalo šepečiu, tačiau vėliau tampa vis tvirtesnis.

Kalkių apnašos dažniausiai būna baltos, pilkšvos ar gelsvos. Jos kaupiasi ten, kur nuolat garuoja vanduo, ypač po klozeto kraštu ir ties vandens lygiu. Vien įprastas dezinfekantas jų gali nepašalinti, nes kalkėms tirpdyti reikalinga rūgštinė priemonė.

Tam gali būti naudojamas kalkių valiklis arba actas, jeigu klozeto gamintojas tokį valymą leidžia. Tačiau acto negalima naudoti kartu su chloro balikliu ar jo likučiais. Sumaišius rūgštį ir chloro turinčią priemonę gali išsiskirti pavojingos chloro dujos, todėl tarp skirtingų produktų naudojimo paviršių būtina labai gerai nuplauti ir išvėdinti patalpą.

Tamsūs taškai po apvadu ar ant silikono gali reikšti pelėsį. Paviršinį sluoksnį dažnai galima nuvalyti, tačiau į seną silikoną įsigėrusios dėmės ne visada išnyksta net naudojant stipresnę chemiją. Tokiu atveju silikoną gali tekti pakeisti, o kartu patikrinti, ar vonios kambaryje pakanka vėdinimo.

Kaip valyti saugiai ir nepadaryti dar didesnės klaidos

Kasdieniam valymui nebūtina kiekvieną kartą naudoti stipraus chloro baliklio. Dažniausiai pakanka universalaus vonios kambario valiklio ar muiluoto vandens, o dezinfekantas reikalingas tada, kai norima sumažinti mikroorganizmų kiekį po ligos, matomo užteršimo ar intensyvaus naudojimo.

Chloro turinčios priemonės gali būti veiksmingos, tačiau jas reikia naudoti tik gerai vėdinamoje patalpoje, mūvint pirštines ir tiksliai laikantis instrukcijų. Jų negalima maišyti su actu, kalkių valikliais, amoniaku ar kitais buitiniais produktais. Valymo priemonių maišymas beveik niekada nepadidina naudos, tačiau gali sukelti pavojingą cheminę reakciją.

Tualeto šepetį po naudojimo taip pat verta nuplauti ir palikti nudžiūti. Jei jis iš karto įdedamas į uždarą, drėgną laikiklį, jame ilgai laikosi drėgmė ir nemalonus kvapas. Patį laikiklį reikėtų reguliariai išplauti, nes jis dažnai tampa viena labiausiai apleistų vonios kambario vietų.

Valymo šluostes geriausia atskirti nuo tų, kurios naudojamos virtuvėje ar kitose namų vietose. Patogu turėti vieną tik tualetui skirtą šluostę arba naudoti vienkartinį popierių. Po darbo rankas būtina kruopščiai nusiplauti, net jei buvo mūvimos pirštinės.

Retai naudojamą tualetą taip pat reikia prisiminti

Sodybos, svečių kambario ar antrame aukšte esantis tualetas kartais nenaudojamas ištisas savaites. Gali atrodyti, kad jo valyti nereikia, tačiau stovintis vanduo, dulkės ir kalkės niekur nedingsta.

Tokį tualetą verta bent kartą per savaitę nuleisti, ypač jei patalpoje šilta. Tai padeda atnaujinti vandenį dubenyje ir bakelyje bei patikrinti, ar mechanizmas vis dar veikia. Greitai nuvalyti dulkes ir paviršius pakanka maždaug kartą per savaitę ar dvi, priklausomai nuo patalpos sąlygų.

Kruopštesnio valymo retai naudojamam tualetui paprastai pakanka kas dvi savaites. Jei namai ilgam paliekami tušti, prieš išvykstant verta išvalyti dubenį ir įsitikinti, kad nėra nuotėkio. Grįžus pirmiausia reikėtų nuleisti vandenį ir išvėdinti patalpą.

Taigi kartą per savaitę yra tinkamas atspirties taškas daugumai namų, bet ne griežta taisyklė visiems. Kuo daugiau žmonių naudojasi tualetu ir kuo greičiau atsiranda apnašų, tuo dažniau reikės trumpai jį nuvalyti. Reguliarus kelių minučių darbas beveik visada paprastesnis nei bandymas po mėnesio pašalinti įsisenėjusį žiedą, kalkes ir kvapus.