Mokesčiai, kurie skamba kaip pokštas: 6 keisti dalykai, už kuriuos žmonės kai kuriose šalyse moka iki šiol

Mokesčiai žmonėms niekada nekėlė daug džiaugsmo. Vien pagalvojus apie pajamų mokestį, PVM, nekilnojamojo turto mokestį, automobilių taršą ar įvairius rinkliavų lapelius, daugeliui norisi sunkiai atsidusti. Tačiau kai atrodo, kad jau viską matėme, pasaulis primena: ne, dar tikrai ne viską.

Kai kuriose šalyse žmonės moka ne tik už įprastus dalykus. Yra vietų, kur apmokestinamas interneto naudojimas, tinklaraščių rašymas, šuns laikymas, priklausymas religinei bendruomenei, oro filtravimas oro uoste ar net raganavimo paslaugos. Skamba kaip sena legenda ar satyrinis filmas, bet dalis tokių mokesčių egzistuoja visai nesenoje realybėje.

Žinoma, valdžios institucijos tokius sprendimus dažniausiai aiškina labai rimtai: reikia pinigų biudžetui, reikia reguliuoti rinką, reikia kontroliuoti paslaugas, reikia prižiūrėti infrastruktūrą. Tačiau paprastam žmogui kai kurie mokesčiai vis tiek atrodo keistai. Kartais net taip keistai, kad pirmiausia norisi perklausti: čia rimtai?

Štai keli pavyzdžiai iš skirtingų šalių, kurie parodo, kad mokesčių fantazija pasaulyje dar toli gražu neišsemta.

1. Mokestis už interneto naudojimą

Šiais laikais internetas daugeliui atrodo beveik kaip elektra ar vanduo. Jis reikalingas darbui, mokslams, bankui, susirašinėjimui, naujienoms, navigacijai ir net elementariems kasdieniams reikalams. Tačiau Ugandoje internetas tapo ir papildomu valstybės pajamų šaltiniu.

Šalyje buvo įvestas mokestis, susijęs su interneto duomenų naudojimu. Prisijungę vartotojai turi mokėti papildomą dalį nuo interneto srauto vertės. Tai nėra visiškai nauja idėja – ji atsirado po dar garsiau nuskambėjusio bandymo apmokestinti socialinius tinklus.

2018 metais Ugandoje buvo įvestas vadinamasis socialinių tinklų mokestis. Žmonės, norėję naudotis tokiomis platformomis kaip „Facebook“, „WhatsApp“ ar „Twitter“, turėjo mokėti dienos mokestį. Suma neatrodė didelė, bet daugeliui gyventojų tai buvo papildoma našta, ypač ten, kur pajamos gerokai mažesnės nei Europoje.

Mokestis sulaukė stiprios kritikos. Dalis žmonių ėmė mažiau naudotis internetu, kiti bandė apeiti ribojimus naudodami VPN paslaugas. Galiausiai socialinių tinklų mokestis buvo panaikintas, tačiau vietoje jo atsirado kitas būdas apmokestinti interneto naudojimą.

Iš šalies žiūrint, toks mokestis atrodo labai keistai. Juk internetas šiandien yra ne prabanga, o būtinybė. Tačiau kai kuriose valstybėse valdžia į jį žiūri ne tik kaip į ryšio priemonę, bet ir kaip į patogų biudžeto papildymo šaltinį.

2. Mokestis už tinklaraščių rašymą

Dar keistesnė situacija susidarė Tanzanijoje. Ten interneto turinio kūrėjai susidūrė su reikalavimu mokėti už teisę publikuoti savo turinį. Kitaip tariant, jeigu žmogus nori legaliai kurti tinklaraštį, skelbti vaizdo įrašus ar kitą internetinį turinį, jam gali prireikti licencijos.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo sunkiai suvokiama. Juk tinklaraštis dažnai prasideda nuo paprasto žmogaus noro rašyti apie keliones, maistą, politiką, grožį, technologijas ar savo gyvenimą. Europoje daugeliui atrodo savaime suprantama, kad gali susikurti svetainę, „YouTube“ kanalą ar socialinių tinklų paskyrą ir pradėti skelbti turinį. Tanzanijoje tokia veikla buvo pradėta reguliuoti kur kas griežčiau.

Pagal vietos internetinio turinio taisykles, kūrėjams buvo nustatyti mokesčiai už licencijavimą. Pradžioje suma jau buvo nemaža, o vėliau ji dar išaugo. Tokios išlaidos daugeliui smulkių kūrėjų gali tapti rimta kliūtimi. Jei žmogus tik pradeda rašyti ar kurti vaizdo įrašus, mokėti šimtus dolerių per metus gali būti paprasčiausiai per brangu.

Valdžios atstovai tokius sprendimus paprastai aiškina kontrole, atsakomybe už turinį ir poreikiu reguliuoti internetinę erdvę. Tačiau kritikai mato kitą pusę: toks mokestis gali slopinti žodžio laisvę ir padaryti turinio kūrimą prieinamą tik tiems, kurie turi pakankamai pinigų.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur daugybė žmonių užsidirba iš turinio kūrimo, toks mokestis skamba labai neįprastai. Tarsi prieš parašydamas pirmą tinklaraščio įrašą turėtum pirmiausia susimokėti už teisę kalbėti.

3. Mokestis už šunį

Šunų mokestis iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo toks keistas. Kai kuriose Europos šalyse gyvūnų laikymas yra susijęs su registracija, vietos tvarka ir savivaldybių taisyklėmis. Tačiau Šveicarijoje šunų mokestis yra labai aiškiai išplėtota sistema, kuri daug kam gali pasirodyti neįprasta.

Ten mokestis priklauso nuo kantono ar savivaldybės, todėl vieno bendro tarifo nėra. Kai kur mokama mažiau, kitur daugiau. Suma gali priklausyti nuo šuns dydžio, veislės, kiekio ar kitų vietos taisyklėse numatytų kriterijų. Tai reiškia, kad noras turėti šunį nėra tik klausimas, ar galite jį nusipirkti, išmaitinti ir prižiūrėti. Tai dar ir papildomas mokestinis įsipareigojimas.

Šveicarijoje tai siejama su atsakingu gyvūnų laikymu. Šunys naudojasi viešąja erdve, jų šeimininkai vaikšto parkuose, gatvėse, takuose, todėl savivaldybės turi rūpintis infrastruktūra, tvarka ir priežiūra. Iš šios pusės mokestis atrodo racionalus.

Tačiau iš žmogaus, kuris tiesiog nori augintinio, perspektyvos tai vis tiek gali skambėti keistai. Ypač jei šuo mažas, ramus ir visą gyvenimą praleidžia šalia šeimininko namų. Vis dėlto taisyklės yra taisyklės: kai kuriose vietose už keturkojį draugą reikia mokėti kasmet.

Yra ir išimčių. Pavyzdžiui, šunys vedliai ar gelbėjimo šunys gali būti atleidžiami nuo mokesčio. Tai logiška, nes tokie gyvūnai atlieka ne tik augintinio, bet ir pagalbos funkciją.

Lietuviui tai gali atrodyti kiek griežta, bet Šveicarijoje tvarka dažnai reiškia ir labai aiškias pareigas. Net jei kalbame apie šunį.

Šuo vienas namuose

4. Mokestis už religiją

Vokietijoje egzistuoja mokestis, kuris daugeliui atvykėlių kelia nuostabą. Jei žmogus oficialiai priklauso tam tikrai religinei bendruomenei, pavyzdžiui, Katalikų ar Protestantų bažnyčiai, jis gali mokėti vadinamąjį bažnyčios mokestį.

Įdomiausia tai, kad mokestis skaičiuojamas ne tiesiogiai nuo visų pajamų, o nuo sumokėto pajamų mokesčio. Priklausomai nuo regiono, jis paprastai siekia tam tikrą procentą nuo pajamų mokesčio sumos. Tai reiškia, kad valstybė padeda surinkti pinigus religinėms bendruomenėms, jei žmogus oficialiai yra jų narys.

Iš vienos pusės, tokia sistema turi aiškią logiką. Religinės bendruomenės išlaiko bažnyčias, organizuoja socialinę veiklą, administruoja parapijas, moka atlyginimus darbuotojams. Vietoje savanoriškų aukų dalis finansavimo surenkama per mokesčių sistemą.

Iš kitos pusės, daugeliui žmonių tai vis tiek atrodo neįprasta. Ypač tiems, kurie buvo pakrikštyti vaikystėje, vėliau religiniame gyvenime beveik nedalyvavo, bet dokumentuose vis dar laikomi bendruomenės nariais. Tokiu atveju žmogus gali netikėtai suprasti, kad jo oficiali religinė priklausomybė turi finansinių pasekmių.

Norint šio mokesčio nemokėti, dažnai reikia oficialiai išstoti iš religinės bendruomenės. Tai jau nebe vien buhalterinis veiksmas, o ir asmeninis sprendimas, kuris kai kuriems žmonėms gali būti jautrus.

Todėl šis mokestis yra vienas įdomiausių pavyzdžių, kaip tikėjimas, valstybė ir finansai gali susijungti į labai konkrečią eilutę atlyginimo lapelyje.

5. „Kvėpavimo“ mokestis oro uoste

Venesueloje vienas keisčiausių mokesčių buvo siejamas su Karakaso tarptautiniu oro uostu. Jis liaudiškai pramintas „kvėpavimo mokesčiu“, nors formaliai buvo aiškinamas ne tuo, kad žmonės moka už orą, o tuo, kad oro uoste įrengta oro filtravimo sistema.

Idėja buvo tokia: keleiviai moka papildomą mokestį, nes oro uoste veikia moderni oro valymo sistema, kuri gerina patalpų oro kokybę. Valdžios požiūriu, tai infrastruktūros išlaidų kompensavimas. Paprastų keleivių akimis, tai skambėjo taip, lyg reikėtų susimokėti už teisę kvėpuoti švaresniu oru.

Būtent dėl to šis mokestis ir tapo pašaipų objektu. Oro uostuose keleiviai jau moka įvairius mokesčius: už saugumą, infrastruktūrą, aptarnavimą, bilietų administravimą, bagažą, kartais net už sėdimą vietą ar registraciją oro uoste. Dar vienas papildomas mokestis, siejamas su oru, atrodė kaip peržengta absurdiškumo riba.

Žinoma, oro filtravimo sistemos iš tikrųjų kainuoja. Oro uostuose, kur daug žmonių, geras vėdinimas yra svarbus. Tačiau pati idėja apmokestinti tai atskirai ir dar taip, kad visuomenė tai suprastų kaip „mokestį už kvėpavimą“, tapo puikiu pavyzdžiu, kaip prastai pristatytas mokestis gali virsti tarptautiniu pokštu.

Šis atvejis primena paprastą dalyką: žmonės nekenčia ne tik pačių mokesčių. Jie dar labiau nemėgsta jausmo, kad iš jų pinigai renkami už tai, kas turėtų būti savaime suprantama.

Bagažo patikra oro uoste

6. Mokestis už raganavimą ir būrimą

Rumunija pateikė vieną spalvingiausių šiuolaikinių mokesčių pavyzdžių. Ten raganavimas, būrimas ir panašios mistinės paslaugos buvo pripažintos apmokestinama veikla. Kitaip tariant, jei žmogus užsiima būrimu, pranašavimu ar kitomis okultinėmis praktikomis ir iš to uždirba, jis turi mokėti mokesčius kaip ir kiti dirbantieji.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip anekdotas. Valstybė oficialiai apmokestina raganas? Bet jei pažiūrėtume praktiškai, logika labai paprasta: jei yra pajamos, turi būti ir mokesčiai. Nesvarbu, ar žmogus taiso batus, kerpa plaukus, konsultuoja verslą, ar buria iš kortų.

Rumunijoje tokios paslaugos turi gana gilias tradicijas. Dalis žmonių vis dar kreipiasi į būrėjas, tikėdamiesi atsakymų apie meilę, pinigus, sveikatą ar ateitį. Tai gali būti pelningas užsiėmimas, todėl valdžia nusprendė, kad tokios pajamos neturėtų likti šešėlyje.

Įdomiausia tai, kad pačios būrėjos ir raganomis vadinamos moterys tokiu sprendimu nebuvo patenkintos. Pasakojama, kad jos net grasino prakeikti valdžią. Tačiau, kaip matyti, grasinimai nepadėjo – mokesčių logika pasirodė stipresnė už mistiką.

Šis mokestis puikiai parodo, kad šiuolaikinė valstybė gali labai pragmatiškai žiūrėti net į pačius mistiškiausius dalykus. Jeigu iš to uždirbi, vadinasi, tai jau ne tik magija, bet ir ekonominė veikla.

Kodėl tokie mokesčiai apskritai atsiranda

Iš šalies žiūrint, visi šie mokesčiai atrodo keisti, bet jie dažniausiai atsiranda dėl labai paprastų priežasčių. Valstybėms reikia pinigų. Jos ieško naujų pajamų šaltinių, ypač ten, kur atsiranda naujos veiklos formos arba kur galima argumentuoti papildomas viešąsias išlaidas.

Internetas? Didžiulė rinka ir milijonai vartotojų. Tinklaraščiai? Vieša informacinė erdvė, kurią galima reguliuoti. Šunys? Viešoji tvarka ir savivaldybių išlaidos. Religija? Bendruomenių finansavimas. Oro uostai? Infrastruktūra. Raganavimas? Pajamos iš paslaugų.

Kiekvienu atveju galima rasti paaiškinimą. Bet tai nereiškia, kad visuomenė tokį paaiškinimą priima ramiai. Žmonės mokesčius vertina ne tik pagal ekonominę logiką, bet ir pagal teisingumo jausmą. Jei mokestis atrodo absurdiškas, net ir geriausia oficiali formuluotė jo neišgelbsti nuo pašaipų.

Be to, tokie mokesčiai dažnai atskleidžia, kas konkrečioje šalyje laikoma problema arba galimybe. Vienur valdžia mato internetą kaip papildomą pajamų šaltinį, kitur – šunis kaip savivaldybės reguliavimo objektą, trečiur – religines bendruomenes kaip struktūrą, kurią patogu finansuoti per valstybės sistemą.

Keisti mokesčiai rodo daugiau nei tik valdžios fantaziją

Galima juoktis iš mokesčio už raganavimą ar oro filtravimą oro uoste, bet tokios istorijos pasako daugiau nei atrodo. Jos rodo, kaip skirtingai valstybės supranta visuomenės gyvenimą, atsakomybę ir pinigų rinkimą.

Kai kur mokesčiai tampa būdu reguliuoti elgesį. Kai kur – būdu finansuoti paslaugas. Kai kur – bandymu apmokestinti naujas skaitmenines veiklas. O kai kur jie tiesiog atrodo kaip desperatiškas noras papildyti biudžetą iš bet ko, kas dar neapmokestinta.

Lietuvoje žmonės taip pat dažnai piktinasi mokesčiais, bet pažvelgus į kai kuriuos pasaulio pavyzdžius tampa aišku: visada gali būti dar keisčiau. Galime ginčytis dėl automobilių, nekilnojamojo turto, akcizų ar verslo mokesčių, tačiau bent jau kol kas niekas neprašo mokėti už tinklaraščio licenciją ar oficialiai deklaruoti raganavimo pajamų kaip atskiros profesijos.

Nors, žinoma, mokesčių pasaulyje geriau niekada nesakyti „niekada“.

Nes jei istorija ką nors ir rodo, tai tik viena: valstybės visada randa naujų būdų surinkti pinigų. Kartais logiškų, kartais ginčytinų, o kartais tokių, kad lieka tik pakelti antakius ir paklausti – kas sugalvojo apmokestinti net tai?