Vienas sprendimas už Lietuvos sienos gali suvalgyti viso reiso pelną: vežėjams prasideda pavojingiausias etapas

Dar visai neseniai transporto įmonėje diena prasidėdavo gana aiškiai. Vadybininkas mato krovinį, paskiria vilkiką, suplanuoja maršrutą, apskaičiuoja degalus, vairuotojo laiką, pasienius, pristatymo terminą ir kliento kainą. Jei viskas vyksta pagal planą, krovinys pajuda, vairuotojas važiuoja, klientas laukia, o įmonė skaičiuoja pelną.

Tačiau šiandien toks ramus planas gali subyrėti per kelias valandas. Užtenka vieno politinio sprendimo, karinio incidento, naujų sankcijų, pasienio kontrolės, kuro kainų šuolio ar sutrikusios tiekimo grandinės – ir reisas, kuris ryte atrodė pelningas, vakare jau gali tapti nuostoliu.

Būtent tokiomis sąlygomis dabar dirba Lietuvos vežėjai. Europos kelių transportas, kaip pažymi Tarptautinė kelių transporto sąjunga, veikia išskirtinai didelio geopolitinio neapibrėžtumo aplinkoje. Tai reiškia, kad transporto verslui šiandien nebeužtenka klausti, ar bus dar viena krizė. Reikia klausti kitaip: ar įmonė bus pasiruošusi tada, kai ji prasidės?

Senoji taisyklė nebeveikia: vieno plano neužtenka

Transporto technologijų bendrovės „Fleethand“ vadovas Tomas Sergadejevas pastebi, kad anksčiau daugelis transporto įmonių reisus planuodavo remdamosi vienu pagrindiniu scenarijumi. Maršrutas aiškus, degalų kainos maždaug žinomos, situacija pasienyje stabili, vairuotojo darbo laikas suskaičiuotas, klientas informuotas. Atrodė, kad pakanka pasirinkti optimaliausią kelią ir jo laikytis.

Dabar toks mąstymas tampa pavojingas. Vienas geopolitinis įvykis gali iš karto pakeisti krovinių srautus, pailginti maršrutą, užkimšti pasienius ar priversti degalus pilti visai ne ten, kur buvo suplanuota. O transporto versle kiekvienas toks pokytis turi kainą.

Pavyzdys labai paprastas. Jei dėl įtampos svarbiame pasauliniame taške rinkos pradeda bijoti naftos tiekimo sutrikimų, energijos kainos sureaguoja beveik iš karto. Vežėjams tai reiškia ne teorinę naujieną ekonomikos skiltyje, o naują skaičiavimą: ar šis reisas dar apsimoka, jei degalai brangesni, maršrutas ilgesnis, o vairuotojas gali užstrigti pasienyje?

Todėl šiandien vieno plano nebeužtenka. Reikia turėti alternatyvų maršrutą, kitą degalų papildymo vietą, suprasti galimus pasienio ribojimus, matyti vairuotojo darbo ir poilsio laiką, įvertinti, kiek papildomos valandos ar kilometrai pakeis viso reiso ekonomiką.

Krizės metu laimi ne tas, kuris turi daugiausia informacijos

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad transporto įmonėms šiandien trūksta informacijos. Tačiau dažnai problema yra priešinga – informacijos per daug, tik ji išmėtyta skirtingose vietose. Viena dalis sistemoje, kita „Excel“ lentelėje, trečia el. laiškuose, ketvirta vairuotojo žinutėse, penkta dokumentuose, šešta vadybininko galvoje.

Kol viskas ramu, tai dar galima pakęsti. Bet kai situacija keičiasi greitai, tokia netvarka tampa brangi. Vadybininkas turi skubiai suprasti, kur yra vilkikas, kiek vairuotojui liko darbo laiko, ar dokumentai tvarkingi, kur pigiausia pildyti kurą, ar pasienyje nėra spūsties, ar klientui reikia pranešti apie vėlavimą. Jei kiekvienam atsakymui reikia atsidaryti skirtingą sistemą, krizės metu prarandamos ne minutės, o pinigai.

T. Sergadejevas pateikia labai aiškų pavyzdį: įmonėje, kuri valdo 100 vilkikų parką, transporto vadybininkai kiekvienam reisui gali sugaišti dešimtis minučių vien informacijai iš skirtingų sistemų surinkti. Per dieną tai tampa keliomis darbo valandomis, kurios galėtų būti skirtos ne duomenų paieškai, o sprendimams.

O krizės metu būtent sprendimai kuria vertę. Ne tai, kad vadybininkas pagaliau rado dokumentą. O tai, kad jis laiku pakeitė maršrutą, perspėjo vairuotoją, išvengė brangios degalinės, perplanavo pristatymą ir klientui pasakė tiesą dar prieš šiam pradedant skambinti.

Sunkvežimis lenkia automobilį

Kuro kaina nebėra vienintelis skausmas

Transporto versle degalai visada buvo viena jautriausių išlaidų. Tačiau pastarieji metai parodė, kad vien medžioti pigesnį dyzeliną nebeužtenka. Galutinę reiso savikainą vis dažniau suvalgo ne tik kuro litro kaina, bet ir priverstiniai maršrutų pakeitimai, ilgesnis kelionės laikas, pasienio eilės, prastovos, ribojimai ir vėlavimai.

Jei vairuotojas dėl pasikeitusios situacijos negali pildyti degalų suplanuotoje vietoje ir turi stoti artimiausioje degalinėje, skirtumas gali atrodyti nedidelis – 10 ar 15 centų už litrą. Bet transporto versle tokie centai labai greitai tampa tūkstančiais.

Jeigu vienam reisui reikia apie 600 litrų kuro, 10–15 centų skirtumas reiškia papildomus 60–90 eurų vienai transporto priemonei. Jei parką sudaro 50 vilkikų, vien per vieną reisų ciklą tai gali virsti 3–4,5 tūkst. eurų papildomų išlaidų. Per mėnesį tokie nuostoliai gali išaugti iki dešimčių tūkstančių eurų.

Ir tai tik degalai. Dar yra vairuotojo darbo laikas, vėlavimai, kliento nepasitenkinimas, galimos baudos, perplanuoti pristatymai, papildomi kilometrai ir administracinis chaosas. Todėl šiandien vežėjams svarbu vertinti ne vieną kainą, o visą kelionės ekonomiką.

Vairuotojas kelyje negali laukti, kol biuras susigaudys

Didelė dalis įtampos krenta ir ant vairuotojų. Jie pirmieji pamato realią situaciją: spūstį pasienyje, uždarytą kelią, pasikeitusį eismą, brangesnę degalinę, ilgesnį laukimą pakrovime ar iškrovime. Tačiau jei biuras neturi greitos ir aiškios informacijos, vairuotojas dažnai lieka nežinioje.

Transporto versle blogiausia yra ne vien problema, o vėlavimas ją suprasti. Jei vairuotojas laukia nurodymo, vadybininkas ieško duomenų, klientas jau nerimauja, o maršrutas dega, sprendimas priimamas per vėlai. Tada įmonė nebevaldo situacijos – ji tik gesina gaisrą.

Todėl geopolitinių sukrėtimų laikais technologijos tampa ne prabanga, o išlikimo įrankiu. Įmonė turi matyti viską vienoje vietoje: transporto priemonę, maršrutą, vairuotojo laiką, kuro planą, dokumentus, rizikas ir galimus pakeitimus. Kuo mažiau spėlionių, tuo mažiau nuostolių.

Krizei ruoštis reikia ne tada, kai ji jau prasidėjo

Didžiausia klaida – manyti, kad procesus bus galima susitvarkyti tada, kai kažkas nutiks. Kai krizė jau vyksta, tam nebėra laiko. Tada reikia ne diegti naujas sistemas, ne kurti taisykles, ne aiškintis, kur saugomi dokumentai, o veikti.

T. Sergadejevas pabrėžia, kad didžiausius nuostolius dažniausiai patiria ne tos transporto įmonės, kurios susiduria su netikėtais iššūkiais. Su jais susiduria visi. Labiausiai nukenčia tos, kurios tiems iššūkiams nėra pasiruošusios.

Atsparumas kuriamas kasdienėje veikloje. Tai reiškia aiškius procesus, tvarkingus duomenis, alternatyvius scenarijus, greitą sprendimų priėmimą ir komandą, kuri žino, ką daryti, kai planas A nebeveikia. Transporto įmonė, kuri savo veiklą pažįsta tik paviršutiniškai, krizės metu tampa pažeidžiama. Įmonė, kuri mato skaičius ir procesus realiu laiku, turi bent vieną didelį pranašumą – ji gali reaguoti anksčiau už kitus.

Lietuvos vežėjams prasideda nauja realybė

Lietuvos transporto sektorius ilgus metus augo dėl greičio, lankstumo ir gebėjimo dirbti tarptautinėse rinkose. Tačiau dabar vien lankstumo nebeužtenka. Reikia atsparumo. Reikia gebėti skaičiuoti ne tik šiandienos reisą, bet ir tai, kas nutiks, jei rytoj tas pats maršrutas taps brangesnis, lėtesnis ar rizikingesnis.

Geopolitika vežėjams nebėra tolima naujienų tema. Ji atsiduria degalų sąskaitoje, vairuotojo darbo grafike, pasienio eilėje, kliento pretenzijoje ir mėnesio pelno eilutėje. Vieną dieną įtampa kyla naftos rinkoje, kitą – keičiasi sienų kontrolė, trečią – atsiranda nauji ribojimai ar tiekimo sutrikimai. Ir kiekvieną kartą transporto įmonė turi atsakyti į tą patį klausimą: ar mes tam pasiruošę?

Šiandien laimi ne tas, kuris tikisi, kad krizė jį aplenks. Laimi tas, kuris iš anksto žino, ką darys, jei ji ateis. Lietuvos vežėjams tai gali tapti svarbiausia ateinančių metų pamoka: pavojingiausias reisas yra ne tas, kuriame daug kilometrų, o tas, kuriame nėra plano, kai pasaulis staiga pasikeičia.