Rudenį Europoje vis realiau kalbama ne tik apie brangesnius degalus, bet ir apie galimus jų tiekimo sutrikimus. Lietuvai tai nebūtų tolima problema: mūsų transportas, logistika, žemės ūkis ir kasdienės kelionės vis dar tiesiogiai priklauso nuo dyzelino ir benzino. Jei tarptautinė naftos bei degalų rinka įsitemps dar labiau, smūgis pasijustų ir Lietuvos vairuotojų piniginėse.
Kodėl rudenį rizika gali išaugti
Degalų rinka jautriai reaguoja į du dalykus – geopolitinius sukrėtimus ir tiekimo grandinių sutrikimus. Pastaraisiais mėnesiais Europoje jau fiksuojamas didesnis nerimas dėl degalų, ypač aviacinių degalų ir vidutinių distiliatų, kuriems priskiriamas ir dyzelinas. Tarptautinė energetikos agentūra skelbia stebinti naftos rinkos sukrėtimus ir jų poveikį vartojančioms šalims, o Europos Komisija yra numačiusi kurti degalų stebėsenos mechanizmą, kuris sektų transporto degalų gamybą, importą, eksportą ir atsargų lygį.
Ruduo šiuo atveju svarbus ne atsitiktinai. Po vasaros kelionių sezono rinka paprastai pereina į kitą etapą: didėja logistikos apkrovos, žemės ūkyje dar naudojama technika, o artėjant šildymo sezonui energijos kainų tema vėl tampa jautresnė. Jei tuo pat metu išlieka naftos tiekimo trikdžiai, degalų rinka tampa labiau pažeidžiama.
Svarbu pasakyti tiksliai: tai nereiškia, kad Lietuvoje jau garantuotai matysime tuščias degalinių kolonėles. Kol kas pagrįsčiau kalbėti apie krizės riziką – kainų šuolius, ribotą pasiūlą kai kuriuose segmentuose ir spaudimą transporto sektoriui.
Kodėl Lietuva negalėtų likti nuošalyje
Lietuva turi vieną svarbų pranašumą – Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. „ORLEN Lietuva“ skelbia esanti viena svarbiausių benzino ir dyzelino tiekėjų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o Mažeikių gamyklos projektinis pajėgumas siekia 10 mln. tonų žalios naftos per metus.
Tačiau vietinė perdirbimo infrastruktūra nereiškia visiško saugumo. Gamyklai vis tiek reikia žaliavos, logistika priklauso nuo tarptautinių maršrutų, o degalų kainos formuojasi ne vien Lietuvoje. Jei Europoje brangsta nafta, dyzelinas ar transportavimo paslaugos, Lietuvos rinka to neišvengia.
Be to, degalų stygius pirmiausia smogtų ne tik privatiems vairuotojams. Didesnis pavojus – grandininė reakcija: brangesnis dyzelinas kelia vežėjų sąnaudas, o tai gali didinti prekių pristatymo, maisto, statybinių medžiagų, žemės ūkio produkcijos ir paslaugų kainas. Kitaip tariant, degalai brangsta kolonėlėje, bet pasekmės atsiranda ir parduotuvės lentynoje.
Kodėl strateginės atsargos nėra priežastis nusiraminti visiškai
Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys, privalo turėti naftos ir naftos produktų atsargas. ES taisyklės numato, kad valstybės turi kaupti atsargas, atitinkančias bent 90 dienų grynojo importo arba 61 dieną vidaus vartojimo – priklausomai nuo to, kuris rodiklis didesnis.
Tai yra svarbus saugiklis, bet ne stebuklingas sprendimas. Atsargos skirtos amortizuoti smūgį, stabilizuoti rinką ir laimėti laiko, o ne neribotai pakeisti įprastą tiekimą. Šiemet Lietuva jau yra pranešusi apie pasirengimą prisidėti prie tarptautinių pastangų stabilizuoti naftos rinkas ir išleisti dalį naftos atsargų.
Todėl rudenį svarbiausias klausimas būtų ne vien „ar degalų bus“, o kiek jie kainuos, ar jų tiekimas bus tolygus ir ar neatsiras spaudimo jautriausiems sektoriams – vežėjams, ūkininkams, viešajam transportui, regionų gyventojams.
Lietuviams tai reiškia vieną paprastą dalyką: degalų krizė nebūtinai prasideda nuo tuščios kolonėlės. Ji gali prasidėti nuo kainos, kuri per kelias savaites pakeičia šeimos, verslo ar ūkio biudžetą.
Kol kas atsakingiausia kalbėti ne apie paniką, o apie pasirengimą. Valstybei svarbu aiškiai komunikuoti, kaip veiktų degalų tiekimas ir atsargos, o gyventojams – ne pulti kaupti kanistrų, bet stebėti kainas, planuoti keliones ir nepalikti visų būtinų išlaidų paskutinei minutei.
