Dykumoje nieko nesimatė, bet dirbtinis intelektas po smėliu aptiko paslaptingą darinį

Iš pirmo žvilgsnio tokioje vietoje nebūtų į ką žiūrėti. Smėlis, kopos, karštis ir tuščias horizontas, kuriame akiai viskas atrodo vienoda. Žmogus gali praeiti pro tokią vietą ir net neįtarti, kad po kojomis gali slypėti tūkstančių metų senumo pėdsakai.

Būtent todėl Arabijos dykumos atradimas taip sudomino archeologus. Ten, kur paprastam žmogui matosi tik smėlynai, palydovai ir dirbtinis intelektas užfiksavo tai, ko nebuvo įmanoma pastebėti įprastai vaikštant po teritoriją. Po smėliu aptikti galimi senovinės struktūros pėdsakai – darinys, kuris gali priminti sieną, pastato fragmentą ar kitą žmogaus sukurtą objektą.

Tai dar nėra istorija apie atkastą miestą ar jau atvertą šventyklą. Tai kur kas įdomesnis momentas – akimirka prieš kasinėjimus, kai technologijos parodo archeologams, kur verta kasti. Anksčiau tokios paieškos dykumoje galėjo trukti mėnesius ar metus, o dabar pirmą užuominą gali duoti algoritmas, peržiūrintis palydovinius vaizdus.

Smėlis slepia geriau nei miškas

Archeologams dykuma yra ir svajonė, ir košmaras vienu metu. Sausas klimatas gali puikiai išsaugoti senovės pėdsakus, bet kartu smėlis viską greitai paslepia. Kopa pajuda, paviršius pasikeičia, ir vieta, kurioje kažkada galėjo būti gyvenvietė, takas ar dirbtuvės, tampa visiškai nematoma.

Tradicinis būdas tokiose vietose paprastas, bet labai varginantis: tyrėjai važiuoja į teritoriją, vaikšto, matuoja, kasa bandomąsias vietas ir tikisi rasti bent nedidelį ženklą. Problema ta, kad Arabijos dykumos plotai milžiniški. Net ir patyręs archeologas, stovėdamas tarp kopų, dažnai mato tik tą patį smėlį.

Todėl Khalifos universiteto tyrėjai pasitelkė palydovinius radarų vaizdus, mašininį mokymąsi ir pažangesnį vaizdų apdorojimą. Jų tikslas buvo ne pakeisti archeologą, o susiaurinti paiešką: parodyti, kur po smėliu gali būti kažkas neįprasto. Universitetas skelbė, kad tokie metodai leido aptikti palaidotus likučius Saruq Al-Hadid archeologinėje vietovėje ir ženklų, susijusių su istorinėmis gyvenvietėmis Al Aine.

Šis skirtumas labai svarbus. Dirbtinis intelektas pats nepasako, kas tiksliai palaidota po smėliu. Jis tik pastebi dėsningumus, formas ir signalus, kurie žmogaus akiai gali praslysti. Tik vėliau ateina archeologai, geofizikai, georadarai ir galiausiai kasinėjimai.

Kodėl pasirinkta Saruq Al-Hadid vietovė

Saruq Al-Hadid archeologinė vietovė, esanti Dubajaus emyrate, mokslininkams jau seniai žinoma. Tai vieta, kurioje per ankstesnius tyrimus rasta daugybė archeologinių objektų, o radiniai siejami su skirtingais laikotarpiais – nuo Umm Al-Nar periodo iki vėlesnių istorinių epochų.

Būtent tokia vieta buvo patogi dirbtiniam intelektui „mokyti“. Algoritmui reikia pavyzdžių – jis turi žinoti, kaip palydoviniuose ir radariniuose duomenyse atrodo jau patvirtinti archeologiniai požymiai. Kai sistema išmoksta atpažinti žinomą vietovę, ją galima naudoti ieškant panašių signalų aplinkiniuose plotuose.

Tai šiek tiek primena situaciją, kai žmogus pirmą kartą pamato vos matomą taką miške. Iš pradžių jis nemato nieko, tik žolę ir medžius. Bet kai kas nors parodo, į ką atkreipti dėmesį – į išmintą liniją, žemės nelygumą, pasikeitusią augmeniją – akys pradeda pastebėti daugiau. Dirbtinis intelektas šiuo atveju daro panašų darbą, tik su palydoviniais duomenimis ir daug didesniu plotu.

Mokslininkų teigimu, radarų duomenys ypač naudingi sausose ir plikose vietovėse, kur tam tikromis sąlygomis galima aptikti po paviršiumi esančius požymius. Khalifos universiteto tyrėjai anksčiau nurodė, kad sintetinės apertūros radaras gali padėti aptikti maždaug metro dydžio požymius, esančius negiliai po paviršiumi, kai sąlygos tam palankios.

Paslaptingas darinys po smėliu

Kodėl šis radinys svarbus net prieš kasinėjimus

Didžiausia intriga čia yra ne vien pats paslaptingas darinys. Svarbiau tai, kad archeologija įžengia į visai kitą etapą. Anksčiau tyrėjai dažnai pirmiausia turėdavo fiziškai nueiti į vietą ir tik tada suprasdavo, ar ji verta dėmesio. Dabar technologijos gali iš anksto parodyti, kur tikimybė didžiausia.

Tai reiškia mažiau aklo darbo ir daugiau tikslių sprendimų. Vietoje to, kad būtų kasami milžiniški plotai, archeologai gali koncentruotis į konkrečias zonas. Tai taupo laiką, pinigus ir saugo pačias vietoves nuo nereikalingo ardymo.

Dar viena svarbi detalė – dykumoje daug vietų gali būti beveik nepasiekiamos. Karštis, atstumai ir sudėtingos sąlygos riboja žmonių darbą. Palydovai leidžia pirmiausia apžiūrėti teritoriją iš viršaus, o tik paskui siųsti komandą ten, kur tikrai yra pagrindas tikėtis radinio.

Mokslininkai dabar kalba ne tik apie vieną radinį, bet apie metodą, kuris gali būti pritaikytas ir kitose dykumose. Jei toks būdas pasiteisins Jungtiniuose Arabų Emyratuose, jis gali būti naudojamas Saudo Arabijoje, Egipte ar kitose šalyse, kur didžiuliai plotai iki šiol lieka menkai ištirti.

Dirbtinis intelektas jau keičia archeologiją

Arabijos dykuma nėra vienintelis pavyzdys, kai dirbtinis intelektas padėjo archeologams pamatyti tai, kas ilgai slėpėsi. Vienas ryškiausių pastarųjų metų pavyzdžių – Naskos dykuma Peru. Ten Yamagatos universiteto ir partnerių tyrėjai, naudodami dirbtinį intelektą, per šešių mėnesių lauko tyrimą nustatė 303 naujus figūrinius geoglifus.

Tai labai svarbus palyginimas. Naskos piešiniai yra matomi iš viršaus, bet daugelis mažesnių figūrų plika akimi ar įprastai naršant vaizdus gali būti sunkiai pastebimos. Dirbtinis intelektas padeda greičiau atrinkti įtartinas vietas, o tada tyrėjai jas tikrina vietoje.

Panaši logika veikia ir dykumoje prie Saruq Al-Hadid. Algoritmas nėra archeologas su intuicija ir istoriniu kontekstu. Bet jis gali padaryti tai, ko žmogui beveik neįmanoma atlikti greitai – peržiūrėti didžiulius duomenų kiekius ir pastebėti pasikartojančius signalus.

Tai nereiškia, kad ateityje kasinėjimus atliks vien mašinos. Priešingai, žmogaus vaidmuo tampa dar svarbesnis. Dirbtinis intelektas gali parodyti vietą, bet tik archeologai gali pasakyti, ką radinys reiškia, kokiam laikotarpiui jis priklauso ir kaip jis keičia mūsų supratimą apie senovės žmonių gyvenimą.

Paslaptingas darinys dar turi būti prakalbintas

Kol kas svarbiausias atsakymas dar laukia po smėliu. Kasinėjimai ir papildomi tyrimai turės parodyti, kas iš tikrųjų slypi toje vietoje: ar tai sienos liekanos, pastato fragmentas, ūkinė struktūra, senovinis kelias, ar visai kitas darinys.

Bet net ir dabar šis atradimas turi didelę reikšmę. Jis parodo, kad tuščia dykuma nebūtinai yra tuščia. Tai, kas atrodo kaip paprastas smėlio laukas, gali būti sluoksnis virš seniai dingusios žmonių veiklos.

Tokios istorijos veikia vaizduotę todėl, kad keičia mūsų santykį su praeitimi. Mes įpratę manyti, kad archeologiniai atradimai įvyksta tada, kai kas nors paima kastuvą ir iš žemės ištraukia molinį indą ar akmeninę sieną. Dabar vis dažniau pirmasis atradimo momentas vyksta kompiuterio ekrane – kai algoritmas pažymi vietą, kurios žmogus pats nebūtų pasirinkęs.

Arabijos dykumos smėlynai dar tik pradeda atskleisti savo paslaptis. Ir šį kartą pirmasis užuominą apie jas davė ne kupranugaris, ne keliautojas ir ne atsitiktinis radinys, o palydovas ir dirbtinis intelektas.

Gali būti, kad po kelių metų taip bus atrandama vis daugiau dingusių gyvenviečių, senovinių kelių ir pastatų pėdsakų. O tai reiškia, kad pasaulio žemėlapyje dar yra vietų, kurios atrodo tuščios tik todėl, kad iki šiol nemokėjome į jas žiūrėti.