FTB agentas galvojo apie ramų gyvenimą Europoje: planas su beveik milijonu dolerių baigėsi areštu

Istorija skamba taip, lyg būtų parašyta kriminaliniam filmui: žmogus, dirbęs FTB kontržvalgyboje, gauna prieigą prie kriptovaliutos piniginių per oficialų tyrimą, vėliau, kaip įtariama, perveda didžiulę sumą į savo kontroliuojamas sąskaitas, o telefone tyrėjai randa jo pokalbius su „ChatGPT“ apie tai, kaip investuoti milijoną dolerių ir persikelti į Europos Sąjungą.

Tik čia ne filmo scenarijus.

Buvęs FTB kontržvalgybos agentas Patrickas Stevenas Yarochas kaltinamas pasisavinęs apie 925 tūkst. JAV dolerių vertės kriptovaliutos iš sąskaitų, kurios, kaip pranešama, buvo susijusios su užsienio priešininku. Pagal JAV žiniasklaidos skelbiamus teismo dokumentus, prieigą prie šių kriptovaliutos piniginių jis gavo vykdydamas oficialų tyrimą, o vėliau dalį turto, kaip įtariama, pervedė į savo kontroliuojamas sąskaitas.

Dar keisčiau atrodo tai, kas rasta jo telefone. Tyrėjai, kaip pranešama, aptiko pokalbių su „ChatGPT“ įrašų, kuriuose jis domėjosi, kaip investuoti 1 mln. dolerių ir kaip gauti teisę gyventi Europos Sąjungoje. Pokalbiuose minėta Portugalija, keli hektarai žemės, ankstyva pensija ir vyno gamyba.

Planui trūko tik vieno dalyko – kad jo niekas nepastebėtų.

Nuo kontržvalgybos darbo iki įtarimų dėl kriptovaliutos

Yarochas dirbo ten, kur klaidos paprastai kainuoja labai brangiai. Kontržvalgyba – tai ne įprastas biuro darbas. Tai sritis, kur kalbama apie užsienio valstybių įtaką, slaptus ryšius, jautrią informaciją, pinigų srautus ir grėsmes nacionaliniam saugumui.

Būtent todėl ši byla tokia nejauki. Įtariama, kad žmogus, kuris turėjo padėti tirti pavojingas finansines schemas ir užsienio veiklą, pats pasinaudojo tyrimo metu gauta prieiga. Pagal JAV žiniasklaidos aprašomus teismo dokumentus, jis esą 10–12 kartų pervedė lėšas iš tų kriptovaliutos piniginių, prie kurių galėjo prieiti dėl tarnybinių pareigų.

Tai ne ta istorija, kur žmogus netyčia paspaudė ne tą mygtuką. Kriptovaliutos pervedimai palieka pėdsakus. Jie gali būti slepiami, mėtomis per pinigines, maišomi, skaidomi, bet pati blokų grandinės logika dažnai leidžia tyrėjams matyti judėjimą. Ir jeigu prieigą turi pareigūnas, tyręs tokius pinigus, kiekvienas žingsnis tampa dar jautresnis.

Kol kas tai yra kaltinimai, o byla turi būti vertinama teisme. Tačiau vien pats įtarimas smogia ten, kur institucijoms skauda labiausiai – pasitikėjimui.

„ChatGPT“ čia tapo ne bendrininku, o kvailiausiu pėdsaku

Šios bylos detalė, kuri labiausiai krenta į akis, yra ne vien kriptovaliutos suma. Tai „ChatGPT“ pokalbiai.

Pagal pranešimus, tyrėjai Yaroc ho telefone rado užklausų, kuriose jis domėjosi, kaip investuoti 1 mln. dolerių ir kaip persikelti į ES. Dirbtinio intelekto pokalbių robotas esą pasiūlė Portugaliją – šalį, kuri dažnai minima tarp patrauklių krypčių norintiems ramiai gyventi Europoje, įsigyti žemės ar pradėti naują gyvenimo etapą.

Šioje vietoje svarbu nepadaryti pigaus triuko ir nekaltinti pačios technologijos. „ChatGPT“ nėra nusikaltimo autorius. Jis nežinojo, iš kur tie pinigai, jei žmogus tiesiog klausia apie investavimą ar persikėlimą. Tačiau tokie pokalbiai gali tapti skaitmeniniu pėdsaku – savotišku langeliu į žmogaus planus.

Anksčiau tyrėjai rasdavo užrašų knygeles, el. laiškus, paieškos istoriją, banko pavedimus. Dabar prie viso to prisideda ir pokalbiai su dirbtiniu intelektu. Žmogui atrodo, kad jis tiesiog klausia roboto, bet vėliau tie klausimai gali atrodyti kaip labai nepatogus dienoraštis.

Ypač tada, kai klausimai sukasi apie milijoną dolerių, naują gyvenimą Europoje ir ankstyvą pasitraukimą iš darbo.

Svajonė apie Portugaliją ir vyną subyrėjo dar neprasidėjusi

Šioje istorijoje yra beveik absurdiškas kontrastas. Vienoje pusėje – FTB, kontržvalgyba, kriptovaliutos piniginės, užsienio priešininkai ir federaliniai kaltinimai. Kitoje – labai žmogiška fantazija apie žemę Europoje, vynuogyną, lėtesnį gyvenimą ir galbūt butelį savo vyno, atidarytą kažkur Portugalijos saulėje.

Būtent dėl to istorija taip stipriai įsirėžia į atmintį. Tai ne tik pasakojimas apie pinigus. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris, kaip įtariama, bandė iš tarnybinės prieigos pasidaryti asmeninį išėjimo planą.

Jeigu tikėti pranešimais, Yarochas svarstė ankstyvą pensiją maždaug keturiasdešimties, žemės įsigijimą ir vyno gamybą. Tokia svajonė savaime nėra nusikaltimas. Daug žmonių fantazuoja apie gyvenimą Europoje, ramų namą, mažiau streso ir veiklą, kuri būtų arčiau gamtos nei kompiuterio ekranų.

Bet kai kelias į tą svajonę, kaip įtariama, eina per pavogtą kriptovaliutą, romantika baigiasi labai greitai.

Gėda, prisipažinimas ir areštas

Pagal JAV žiniasklaidos skelbiamus dokumentus, Yarochas galiausiai pats susisiekė su Teisingumo departamentu ir pripažino priėmęs labai blogus sprendimus dėl kriptovaliutos piniginių. Viename pranešime nurodoma, kad jis nusprendė prisipažinti, nes jį graužė gėda.

Tai viena iš tų detalių, kuri istoriją padaro mažiau šaltą. Galima kalbėti apie pinigų judėjimą, kaltinimus, sąskaitas, tyrimo medžiagą, bet pabaigoje lieka žmogus, kuris, panašu, suprato, kad peržengė ribą. Pranešama, kad jis kolegoms pasakė: „Aš suklydau.“

Tačiau tokiose bylose vien gailestis nebeištrina veiksmų. Po pokalbių su pareigūnais jis buvo atleistas ir suimtas. WSJ skelbė, kad jis kaltinamas ne konkrečiai vagyste, o pavogto turto perdavimu tarp valstijų, o byla toliau nagrinėjama pagal JAV teisinę procedūrą.

Tai svarbu pabrėžti: kol teismas nepriėmė galutinio sprendimo, asmuo laikomas nekaltu. Tačiau pati istorija jau dabar tapo pamoka apie tai, kaip greitai gali sugriūti planas, pastatytas ant svetimų pinigų.

Kriptovaliuta nėra nematomi pinigai

Ši byla dar kartą parodo vieną dažną klaidingą įsivaizdavimą: esą kriptovaliuta yra kažkas nematomo, neapčiuopiamo ir lengvai paslepiamo. Realybėje kriptovaliutos pervedimai dažnai palieka labai aiškius pėdsakus, ypač jei tyrimą atlieka institucijos, turinčios prieigą prie specialių analizės įrankių.

Žinoma, pinigus galima bandyti skaidyti, pervesti per skirtingas pinigines, naudoti tarpininkus ar kitus būdus. Tačiau tai nereiškia, kad kelias dingsta. Dažnai jis tik tampa sudėtingesnis, bet ne nematomas.

Ironiška, kad žmogus, dirbęs sistemoje, kuri pati tiria tokius finansinius pėdsakus, turėjo tai suprasti geriau nei daugelis. Būtent todėl ši istorija atrodo dar labiau neįtikėtina.

Kartais didžiausia klaida nėra technologinė. Ji labai sena ir labai paprasta – žmogus patiki, kad šį kartą jam pavyks.

Ką ši istorija sako apie pasitikėjimą

Kai paprastas žmogus padaro finansinį nusikaltimą, tai yra viena istorija. Kai tuo kaltinamas pareigūnas, turėjęs saugoti valstybės interesus, tai jau visai kitas lygis.

Tokios bylos kerta per pasitikėjimą institucijomis. Žmonės pagrįstai klausia: jeigu žmogus turi prieigą prie jautrių duomenų, piniginių, tyrimų ir slaptos informacijos, kas užtikrina, kad jis tuo nepasinaudos? Kiek stiprios vidaus kontrolės sistemos? Ar tikrai vienas pareigūnas negali tyliai pasukti tyrimo medžiagos sau naudinga kryptimi?

Daugeliu atvejų būtent vidaus kontrolė, skaitmeniniai pėdsakai ir kolegų reakcija tampa tuo stabdžiu, kuris neleidžia tokioms istorijoms tęstis ilgai. Bet visuomenei nuo to ne visada ramiau. Nes pats faktas, kad toks įtarimas apskritai atsirado, jau palieka šešėlį.

Pabaiga, kurią jis turbūt įsivaizdavo visai kitaip

Galima įsivaizduoti, kaip ta svajonė turėjo atrodyti jo galvoje: milijonas dolerių, Europa, Portugalija, žemė, vynuogės, ramus gyvenimas be FTB streso, be bylų, be slaptų tyrimų. Galbūt net nauja tapatybė ne dokumentuose, o gyvenimo pojūtyje – žmogus, kuris išėjo anksčiau, protingai investavo ir dabar gyvena taip, kaip nori.

Tačiau vietoj to liko byla, atleidimas, areštas ir telefonas, kuriame klausimai „ChatGPT“ tapo viena labiausiai cituojamų istorijos detalių.

Ši istorija įdomi ne todėl, kad joje paminėtas dirbtinis intelektas. Ji įdomi todėl, kad technologijos čia tik apnuogino labai seną žmogaus silpnybę: norą paimti trumpą kelią į gražų gyvenimą.

Tik tas kelias šįkart, regis, vedė ne į Portugalijos vynuogyną, o tiesiai į federalinę bylą.