Kodėl negalima judinti nukentėjusiojo su lūžusiais kaulais: viena klaida gali smarkiai pabloginti traumą

Žmogų ištikus nelaimei pirmas instinktas dažnai būna geras: pakelti, pasodinti, nuvesti į saugesnę vietą, padėti jam „atsigauti“. Tačiau būtent toks skubus rūpestis po kritimo, eismo įvykio ar stipraus smūgio gali tapti papildoma trauma. Jei lūžęs kaulas pajudinamas, jis gali pažeisti tai, kas iki tol dar nebuvo smarkiai nukentėję.

Prie laiptų gulintis žmogus gali sakyti, kad jam skauda koją, bet mėginti atsistoti. Vaikas žaidimų aikštelėje verkia ir laiko ranką nenatūraliu kampu, o aplinkiniai jau siūlo jį nunešti iki automobilio. Tokiose situacijose svarbiausia ne greitai pargabenti namo ar į priimamąjį, o sustoti ir nepadaryti to vieno judesio, kuris traumą paverstų kur kas rimtesne.

Lūžis ne visuomet matomas plika akimi. Kartais nėra nei atviros žaizdos, nei akivaizdžiai iškrypusios galūnės – tik stiprus skausmas, tinimas, negebėjimas remtis ar pajudinti kūno dalies. Todėl po rimtesnės traumos saugiausia elgtis taip, lyg lūžis būtų galimas, kol nukentėjusįjį įvertins medikai.

Kaulas gali sužeisti ne tik pats save

Lūžęs kaulas nebūtinai lieka ramiai savo vietoje. Judinant žmogų, keliant jį už rankų, sodinant ar bandant „ištiesinti“ galūnę, kaulo fragmentai gali pasislinkti. Tuomet jie gali pažeisti aplinkinius raumenis, sausgysles, kraujagysles ir nervus, o uždaras lūžis gali virsti atviru.

Didžiausia problema ta, kad iš šalies neįmanoma patikimai pasakyti, kiek trauma jau yra sudėtinga. Žmogus gali jausti tik skausmą, nors pažeidimas yra netoli svarbios kraujagyslės. Vienas neatsargus perkėlimas kartais padidina kraujavimo, galūnės jutimo sutrikimo ar ilgiau trunkančio gydymo riziką.

Ypač atsargiai reikia elgtis, jei žmogus krito iš aukščio, patyrė stiprų smūgį į galvą, kaklą ar nugarą, buvo partrenktas transporto priemonės. Tokiais atvejais gali būti pažeistas stuburas, net jei nukentėjusysis sąmoningas ir bando kalbėti ar judėti. Staigus pasodinimas arba tempimas gali pabloginti būklę, kurios iš karto niekas nemato.

Dažna klaida – noras grąžinti galūnę į „normalią“ padėtį, nes taip esą bus mažiau baisu žiūrėti. To daryti nereikia. Kaulo nereikėtų tiesinti, spausti ar bandyti patiems atstatyti, nes tam reikia medicininio įvertinimo ir tinkamų sąlygų.

Kodėl negalima judinti nukentėjusiojo su lūžusiais kaulais: viena klaida gali smarkiai pabloginti traumąNuotrauka: Pexels / Pavel Danilyuk

Skuba kyla iš rūpesčio, bet ne visada padeda

Artimiesiems ar praeiviams sunku tiesiog stovėti šalia žmogaus, kuriam skauda. Tėvai nori kuo greičiau paimti vaiką ant rankų, kolega – palydėti susižeidusįjį iki automobilio, o senjoras gali gėdytis, kad užkliuvo ar pargriuvo, ir pats prašyti padėti atsistoti. Vis dėlto šiuo momentu verta atsispirti norui „greitai išspręsti“ situaciją.

Žmogus pyksta ne vien dėl skausmo. Jis gali jaustis bejėgis, sušalęs, sutrikęs, nerimauti dėl darbo, vaikų ar laukiančių reikalų. Todėl ramus balsas ir aiškus pasakymas, kad pagalba jau kviečiama, dažnai yra naudingesni už bandymą nukentėjusįjį iškart perkelti.

Kita pusė taip pat suprantama: ne kiekvienoje vietoje patogu laukti. Ant šaligatvio šalta, prekybos centro praėjime žmonės eina pro šalį, o kelkraštyje gali būti nesaugu. Tačiau perkėlimas pateisinamas tik tuomet, kai žmogui gresia tiesioginis pavojus – pavyzdžiui, eismas, gaisras, dūmai, griūvanti konstrukcija ar kita reali grėsmė.

Jei tokio pavojaus nėra, geriausia palikti nukentėjusįjį tokioje padėtyje, kurioje jis atsidūrė arba kurioje jam mažiausiai skauda. Nereikėtų leisti remtis į galimai lūžusią koją, stengtis išjudinti skaudančią ranką ar versti žmogų eiti vien todėl, kad jis pats sako „nieko tokio“. Adrenalinas po traumos gali trumpam užmaskuoti tikrąjį skausmą ir pažeidimo mastą.

Ką daryti, kol atvyksta pagalba

Pirmiausia reikėtų įvertinti aplinkos saugumą ir iškviesti skubiąją pagalbą telefonu 112, jei trauma atrodo rimta, žmogus negali judėti, skausmas stiprus, galūnė deformuota ar kyla įtarimas dėl galvos, kaklo, nugaros, dubens traumos. Skambinant svarbu trumpai ir tiksliai pasakyti, kas įvyko, kur esate, ar žmogus sąmoningas ir ar kvėpuoja. Dispečeris gali nurodyti, ką daryti konkrečioje situacijoje.

Kol laukiate, nuraminkite žmogų, saugokite jį nuo šalčio ir stebėkite jo būklę. Jei yra kraujavimas, jį reikia stabdyti švariu audiniu ar tvarsčiu, tačiau nereikia spausti išlindusio kaulo ar mėginti jo uždengti taip, kad būtų judinama galūnė. Maisto, gėrimų ir vaistų savo nuožiūra geriau neduoti – vėliau gali prireikti procedūrų, kurioms svarbi tuščia skrandžio būklė.

Jeigu galūnė akivaizdžiai sužeista, jos nejudinkite. Galima atsargiai prilaikyti tokią, kokia ji yra, kad žmogus netyčia jos nepajudintų, bet nereikėtų improvizuoti sudėtingų įtvarų, jei tam trūksta žinių ir dėl to tektų keisti galūnės padėtį. Paprastas nejudinimas dažnai yra saugesnis už energingą, bet netikslią pagalbą.

Jei nukentėjusysis praranda sąmonę ar nustoja normaliai kvėpuoti, situacija keičiasi: būtina vadovautis 112 dispečerio nurodymais ir, jei reikia, pradėti gaivinimą. Tokiu atveju gyvybės išsaugojimas yra svarbiau už galimą lūžio pabloginimą. Tačiau kai žmogus kvėpuoja ir aplinka saugi, geriausia pagalba dažnai atrodo labai paprastai – nekelti, netampyti ir nebandyti pačiam tapti traumatologu.

Po traumos ramybė nėra abejingumas. Tai sąmoningas sprendimas nepadaryti daugiau žalos žmogui, kuriam ir taip skauda: kartais svarbiausias pagalbos veiksmas yra ne pajudinti, o apsaugoti nuo dar vieno nereikalingo judesio.