Kodėl kūdikio nereikėtų sodinti per anksti: ką apie tai sako gydytojai ir senolių prietarai

„Jis jau taip nori sėdėti“, – dažnai nuskamba, kai kūdikis gultuke kelia galvą, traukiasi už suaugusiojo pirštų ir pyksta, kad pasaulį tenka stebėti iš gulimos padėties. Šalia netrukus atsiranda pagalvės, susuktas pledas ar rankos, kurios mažylį pasodina bent kelioms minutėms. Atrodo nekaltai: juk smalsu pamatyti, kas vyksta virtuvėje, o tėvams taip patogiau pamaitinti ar trumpam nuraminti vaiką.

Tačiau noras sėdėti ir gebėjimas pačiam saugiai atsisėsti nėra tas pats. Kūdikio raida netelpa į vieną kalendoriaus langelį, todėl lyginimasis su draugų vaikais ar močiutės pasakojimu, kad „jūs visi jau sėdėjote labai anksti“, dažnai tik sukuria nereikalingą skubėjimą. Gydytojai ir kineziterapeutai paprastai ragina vertinti ne vien amžių, o tai, ką kūdikio kūnas jau moka atlikti savarankiškai.

Senolių patarimuose šia tema taip pat netrūksta atsargumo. Tik jis dažnai būdavo išreiškiamas ne raidos terminais, o vaizdingais posakiais: esą per anksti pasodintas vaikas „susikūprins“, bus silpnesnis ar „nugara nelaikys“. Tokie prietarai nėra medicininės taisyklės, bet juose galima išgirsti paprastą anuometės patirties mintį – mažo vaiko nereikia skubinti.

Kai pagalvės laiko kūdikį vietoje jo paties

Pasodintas kūdikis gali atrodyti visai tvirtas, ypač jei iš abiejų pusių jį prilaiko pagalvės. Tačiau tokia poza kartais labiau primena kruopščiai sustatytą konstrukciją nei tikrą sėdėjimą. Vaikas joje išbūna ne todėl, kad valdo liemenį, išlaiko pusiausvyrą ir moka keisti padėtį, o todėl, kad už jį tai padaro aplinka.

Sėdėjimui reikia ne vien pakankamai stiprios nugaros. Kūdikis mokosi valdyti galvą, pečius, pilvą, dubenį, remtis rankomis, persikelti svorį ir išsilaikyti pasvyręs į šoną. Visa tai paprastai bręsta per laiką, kurį vaikas praleidžia judėdamas ant tvirto, saugaus pagrindo: gulėdamas ant pilvo ir nugaros, versdamasis, sukdamasis, bandydamas pasiekti žaislą.

Jeigu mažylis dažnai sodinamas dar nepasiruošęs, jis gali įprasti laikytis įsitempęs, susmukti į priekį ar svyruoti į šoną, nes dar neturi pakankamos kontrolės. Tai nereiškia, kad keli trumpi pasodinimai būtinai padarys žalą ar nulems visą vaiko laikyseną. Vis dėlto gydytojų atsargumas suprantamas: kam reikalauti iš kūno pozos, kurios jis dar negali pasiekti pats?

Gydytojai žiūri ne į mėnesius, o į pasirengimo ženklus

Tėvams norisi aiškaus atsakymo, kurią konkrečiai dieną jau galima sodinti. Tačiau universalaus skaičiaus nėra, nes vieni kūdikiai greičiau sustiprėja gulėdami ant pilvo, kiti ilgiau mokosi verstis ar tvirčiau remtis rankomis. Sveikatos specialistai labiau vertina judesių seką ir vaiko stabilumą nei norą kuo anksčiau pasiekti naują „etapą“.

Pasirengimą rodo tai, kad kūdikis užtikrintai valdo galvą, aktyviai keičia padėtis, pasiekia daiktus abiem rankomis ir vis mažiau remiasi vien suaugusiojo pagalba. Vėliau jis dažnai išmoksta per šoną pereiti į sėdimą padėtį ir iš jos saugiai nusileisti. Būtent galėjimas ne tik sėdėti, bet ir į tą padėtį patekti bei iš jos išeiti yra daug svarbesnis už gražią nuotrauką, kurioje vaikas kelias minutes išlaikytas tiesiai.

Jei kyla abejonių dėl raidos, verta jas aptarti su vaiko šeimos gydytoju ar raidos specialistu, o ne ieškoti vieno atsakymo tarp artimųjų patarimų. Dėmesio verti atvejai, kai kūdikis atrodo labai suglebęs arba, priešingai, nuolat ryškiai įsitempęs, akivaizdžiai naudoja tik vieną kūno pusę, sunkiai išlaiko galvą ar praranda jau turėtus gebėjimus. Tokiais atvejais ramus pasitarimas yra ne panika, o rūpestis.

Kodėl kūdikio nereikėtų sodinti per anksti: ką apie tai sako gydytojai ir senolių prietaraiNuotrauka: Unsplash / Sandra Seitamaa

Senolių prietaruose – baimė, bet ir sveikas neskubinimas

Anksčiau apie kūdikio raumenų tonusą ar motorinę raidą šeimos nekalbėjo taip, kaip kalbama dabar. Todėl pastebėjimai virsdavo prietarais: mergaičių esą negalima sodinti per anksti dėl būsimos motinystės, berniukų – kad neužaugtų silpni, o bet kuriam vaikui žadėta kreiva nugara ar kitos bėdos. Mediciniškai tokių konkrečių pranašysčių pagrindo nėra.

Ypač svarbu neperimti senų bauginimų kaip kaltės jausmo. Mama, kelioms akimirkoms prilaikiusi vaiką ant kelių, nepadarė neatitaisomos klaidos, o tėtis, pasodinęs mažylį šeimos nuotraukai, neturėtų išsigąsti pasakojimų apie tariamai neišvengiamas pasekmes. Vaiko augimas nėra trapus porcelianas, kuris sudūžta nuo vieno netobulo judesio.

Vis dėlto senolių nuojauta, kad nereikia lenktyniauti su vaiku, išlieka verta dėmesio. Tik šiandien ją galime pasakyti be gąsdinimų: kūdikis neturi įrodyti, kad yra pažangesnis už kitus. Jam nereikia anksti sėdėti vien todėl, kad aplinkiniai jau laukia naujos raidos „varnelės“.

Skuba dažnai gimsta iš visai paprastų tėvų rūpesčių

Kartais vaiką norisi sodinti ne dėl ambicijų, o dėl išsekimo. Tėvai gamina vakarienę, dirba iš namų, rūpinasi vyresniu vaiku ir mato, kad mažylis gulėdamas greitai supyksta. Sėdimoje padėtyje jis atrodo patenkintas, mato žmones, gali pasiekti žaislą, o namuose bent kelioms minutėms pasidaro ramiau.

Kita pusė taip pat reali: kūdikiui reikia daug saugaus laiko ant grindų, o suaugusiajam kartais trūksta jėgų nuolat būti šalia. Ne kiekviena šeima turi erdvius namus, ne visur grindys iškart paruoštos vaikui, o patarimų iš aplinkos dažnai daugiau nei pagalbos. Dėl to nereikia smerkti tėvų, kurie ieško patogesnio sprendimo.

Praktiškiausia išeitis – kuo dažniau pasiūlyti vaikui saugią erdvę laisvai judėti, kaitalioti padėtis, kalbinti jį ir žaislą laikyti taip, kad jis pats norėtų suktis, remtis ar siekti. Trumpas pasėdėjimas suaugusiojo glėbyje, kai kūdikis gerai prilaikomas, nėra tas pats, kas ilgas „įtvirtinimas“ pagalvėse. O jei mažylis protestuoja gulėdamas, verta ieškoti priežasties: gal jis pavargo, alkanas, nori bendravimo arba jam tiesiog reikia pakeisti veiklą.

Kūdikio raidoje lėčiau beveik niekada nereiškia blogiau. Vieną dieną jis, regis, dar tik vartosi ant kilimo, o po kurio laiko pats randa kelią į sėdimą padėtį – be pagalvių, spaudimo ir su tuo tikru, pasitikinčiu savimi stabilumu. Kartais didžiausia dovana vaikui yra ne padėti jam atsisėsti, o turėti kantrybės palaukti, kol jis tai padarys pats.