Sushi Japonijoje dažnai valgomas rankomis – štai kodėl lazdelės ne visada geriausias pasirinkimas

Ant stalo garuoja žalioji arbata, priešais – dailiai sudėtos nigiri porcijos, o ranka jau beveik tiesiasi prie lazdelių. Daugeliui lietuvių tai atrodo savaime suprantama: jei valgai japonišką maistą, privalai mokėti valgyti lazdelėmis. Tačiau Japonijoje toks gestas ne visada būtų laikomas pačiu patogiausiu pasirinkimu.

Nigiri sušis – nedidelis ryžių kąsnelis su žuvies gabalėliu viršuje – dažnai valgomas tiesiog rankomis. Be triukšmo, be įtampos bandant sugriebti slystantį ryžių gumulėlį ir neapversti jo ant stalo. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti pernelyg paprasta ar net mažiau mandagu, bet šio patiekalo istorija ir forma pasakoja visai ką kita.

Lazdelės Japonijoje, žinoma, yra įprasta stalo dalis. Vis dėlto sušis nėra vienas griežtas ritualas, kuriame kiekvienas kąsnis turi būti paimtas vienodai. Skirtumas dažnai slypi ne „teisingame“ įrankyje, o gebėjime suprasti, ką valgai ir kaip tai patogiausia padaryti nepažeidžiant paties patiekalo.

Nigiri buvo sukurtas greitam kąsniui, o ne kantrybės išbandymui

Sušis šiandien dažnai siejamas su ramiu vakaru restorane, estetiškomis lėkštėmis ir kruopščiu pasirinkimu, kurį ritinėlį paragauti pirmą. Tačiau nigiri šaknys kur kas paprastesnės: tai buvo patogus, greitai suvalgomas maistas. Ryžiai suspaudžiami rankomis, ant jų uždedamas žuvies gabalėlis, todėl ir pats valgymas rankomis čia turi labai aiškią logiką.

Paimtas pirštais nigiri išlieka vientisas. Jį lengviau švelniai apversti žuvimi žemyn, jei norisi ją vos paliesti sojų padažu, ir iškart suvalgyti vienu kąsniu. Lazdelės, ypač neįgudusiose rankose, gali pernelyg stipriai suspausti ryžius, atskirti žuvį nuo pagrindo arba tiesiog numesti viską į padažą.

Tai pažįstama situacija ir prie lietuviško stalo: kuo labiau bijai apsijuokti, tuo labiau sustingsta rankos. Žmogus stengiasi atrodyti mandagiai, ilgai gaudo sušį lazdelėmis, o galiausiai lėkštėje lieka keli iširę ryžių grūdeliai. Tuo metu rankomis paimtas kąsnis būtų buvęs ir paprastesnis, ir arčiau tradicinio nigiri valgymo būdo.

Lazdelės tinka ne kiekvienam sušiui

Čia ir atsiranda svarbi smulkmena: žodis „sušis“ apima ne vieną patiekalą. Maki ritinėliai, kuriuos iš išorės dažnai dengia nori lapas, taip pat gali būti valgomi rankomis. Tačiau lazdelės jiems daugeliui žmonių patogios, ypač jei gabalėliai maži, tvirti ir jų nereikia apversti.

Sashimi – vien žuvies ar kitų jūros gėrybių griežinėliai be ryžių – dažniausiai patogiau imti lazdelėmis. Jos natūraliai tinka ir daugeliui kitų japoniškų patiekalų: makaronams, daržovėms, tofu, mažiems garnyrams. Kitaip tariant, rankos nėra taisyklė viskam, kas patiekiama japoniškame restorane.

Būtent todėl vakarietiškas noras rasti vieną nekintamą atsakymą kartais klaidina. Nėra reikalo demonstratyviai atsisakyti lazdelių vien todėl, kad perskaitei apie nigiri tradiciją. Tačiau verta nebesijausti nejaukiai, jei būtent rankomis paimtas sušis atrodo saugesnis ir leidžia išsaugoti jo formą.

Sushi Japonijoje dažnai valgomas rankomis – štai kodėl lazdelės ne visada geriausias pasirinkimasNuotrauka: Pixabay / stumpi_1

Mandagumas prasideda ne nuo lazdelių, o nuo pagarbos maistui

Japonų stalo kultūra turi daug niuansų, tačiau svarbiausi jų dažnai labai žemiški. Sušį įprasta suvalgyti gana greitai, kol ryžiai, žuvis ir jų temperatūra yra tokie, kokius sumanė paruošęs žmogus. Tai nėra patiekalas, kurį verta ilgai vartyti, ardyti į sluoksnius ir palikti mirkti padaže.

Sojų padažo taip pat nereikia paversti pagrindiniu skoniu. Ypač valgant nigiri, mintis paprasta: jei jo ir naudojama, į padažą lengvai paliečiama žuvis, ne ryžių pusė. Ryžiai greitai sugeria skystį, ima byrėti, o subtilus žuvies skonis pasislepia po sūrumu.

Imbieras, dažnai padedamas šalia, paprastai nėra skirtas krauti ant kiekvieno gabalėlio kaip papildomas užpilas. Jis valgomas tarp skirtingų rūšių sušio, kad atgaivintų skonį. Tokios detalės gali pasirodyti menkos, bet jos leidžia suprasti, kad mandagumas čia nėra vaidinimas su lazdelėmis – tai dėmesys tam, kas padėta lėkštėje.

Kodėl mums taip sunku padėti lazdeles į šalį

Restorane žmonės neretai renkasi ne tai, kas patogiau, o tai, kas, jų manymu, atrodo kultūringiau. Tėvai su vaikais skuba mokyti laikyti lazdeles, nors mažylis jau alkanas ir sušis tuoj subyrės. Senjoras gali išvis vengti užsisakyti patiekalą, nes baiminasi ne maisto, o nepažįstamo valgymo būdo. O po darbo užsukęs žmogus nenori tapti savo rankų miklumo egzaminuotoju.

Kita vertus, ir restorano darbuotojams lazdelės yra įprastas, patogus pasirinkimas, o ne spaudimas klientui. Jos patiekiamos todėl, kad tinka didelei daliai valgių ir daug žmonių būtent jų tikisi. Nereikia dėl jų ginčytis ar įrodinėti, kad vienas būdas pranašesnis už kitą.

Paprastiausia taisyklė namuose ir restorane skamba taip: nigiri ar tvirtą ritinėlį galima ramiai paimti švariomis rankomis, o lazdelėmis naudotis tada, kai jos iš tiesų patogios. Jei kyla abejonių, galima stebėti, kaip patiekalas sudėtas, arba tiesiog pasirinkti būdą, leidžiantį jį suvalgyti tvarkingai. Maistas netampa mažiau japoniškas vien dėl to, kad ne visą vakarą laikėte lazdeles.

Galbūt tikroji sušio pamoka yra visai ne apie taisykles. Kartais didžiausias mandagumas – ne atkakliai laikytis įsivaizduojamo ritualo, o leisti gerai paruoštam kąsniui likti tokiam, koks jis buvo sukurtas: vientisam, skaniam ir suvalgytam be bereikalingos įtampos.