Ne aukštas intelektas, o senas kasdienis įprotis: kodėl vyresni žmonės vis dar prisimena telefonų numerius mintinai

Daugeliui jaunesnių žmonių šiandien net savo artimiausiųjų telefono numeriai yra migloti. Jeigu telefonas išsikrautų ar dingtų, staiga paaiškėtų, kad paskambinti mamai, vyrui, žmonai ar vaikui nėra taip paprasta – numeris juk visada buvo telefone. Tuo metu vyresnės kartos žmogus gali be didesnio vargo išvardyti ne tik savo, bet ir kelių giminaičių, senų darboviečių ar vaikystės draugų numerius.

Iš šalies tai kartais atrodo kaip neįprastai stiprios atminties ar net aukšto intelekto požymis. Tačiau paaiškinimas daug paprastesnis. Vyresni žmonės numerius prisimena ne todėl, kad jų smegenys buvo „geresnės“, o todėl, kad jie gyveno laikais, kai kitaip tiesiog nebuvo galima. Jei norėjai paskambinti, turėjai žinoti numerį arba bent jau turėti jį užrašų knygelėje. O tai, ką žmogus nuolat kartoja ir naudoja, smegenys įsimena daug lengviau.

Anksčiau telefonų numeriai nebuvo paslėpti telefone

Iki išmaniųjų telefonų laikų numeris nebuvo tik vardas kontaktų sąraše. Tai buvo konkretus skaičių rinkinys, kurį reikėjo rinkti ranka, dažnai daugybę kartų. Namų telefonas, darbo telefonas, senelių numeris, draugo numeris, poliklinika, mokykla, kaimynas – visa tai ilgainiui tiesiog įsirašydavo į atmintį.

Be to, numeriai ir adresai anksčiau dažnai nesikeisdavo metų metus. Žmogus galėjo ilgą laiką gyventi tame pačiame bute, dirbti toje pačioje vietoje, naudotis tuo pačiu namų telefonu. Kuo ilgiau ta pati informacija kartojasi kasdienybėje, tuo tvirčiau ji įsitvirtina galvoje. Tai nėra stebuklas – tai paprastas atminties lavinimas be jokios specialios programos.

Šiandien viskas kitaip. Telefone spaudžiame vardą, o ne skaičius. Net jei skambiname žmogui kasdien, numerio nematome ir nerenkame. Smegenys labai greitai supranta, kad šios informacijos laikyti nebūtina, nes už mus ją saugo įrenginys.

Išmanusis telefonas perėmė dalį mūsų atminties darbo

Šiuolaikinis žmogus nėra kvailesnis vien todėl, kad neprisimena telefonų numerių. Jis tiesiog kitaip paskirsto informaciją. Telefonas saugo kontaktus, navigacija – adresus, kalendorius – susitikimus, priminimai – gimtadienius, o paieškos sistema – atsakymus į klausimus, kuriuos anksčiau reikėjo žinoti arba rasti knygoje.

Tai patogu, bet kartu keičia įpročius. Kai smegenims nebereikia nuolat laikyti konkrečios informacijos, jos jos ir nelaiko. Vietoje to žmogus prisimena ne patį numerį, o kur jį rasti. Kitaip tariant, atmintis persikelia iš galvos į ekraną.

Dėl to vyresnės kartos gebėjimas prisiminti numerius atrodo įspūdingai tik dabartiniame kontekste. Jų laikais tai buvo ne talentas, o kasdienė būtinybė. Jeigu jaunam žmogui šiandien kelis mėnesius reikėtų kasdien ranka rinkti tuos pačius numerius, jis taip pat juos įsimintų.

Tai nėra intelekto matas

Svarbu nepainioti geros skaičių atminties su aukštesniu intelektu. Žmogus, kuris prisimena dešimt telefono numerių, nebūtinai yra protingesnis už tą, kuris neprisimena nė vieno. Lygiai taip pat žmogus, kuriam sunku įsiminti skaičius, nėra mažiau gabus.

Atmintis labai priklauso nuo praktikos. Vieni puikiai prisimena datas, kiti – veidus, treti – maršrutus, ketvirti – dainų žodžius, receptus ar darbo procedūras. Smegenys stiprina tas sritis, kurios nuolat naudojamos. Vyresni žmonės ilgus metus naudojo skaičių atmintį, todėl ji pas juos dažnai išliko stipresnė.

Jaunesni žmonės vietoj to gali greičiau orientuotis programėlėse, greičiau rasti informaciją, naudotis skaitmeniniais įrankiais ir vienu metu valdyti kelis informacijos srautus. Tai irgi įgūdžiai, tik kitokie. Todėl kartų skirtumas čia nėra „protingesni prieš kvailesnius“. Tai skirtumas tarp skirtingų gyvenimo sąlygų.

Kodėl verta vis tiek lavinti atmintį

Nors telefonas labai palengvina gyvenimą, visiškai atiduoti jam atmintį nėra geriausia mintis. Pravartu mintinai žinoti bent kelis svarbiausius numerius: artimo žmogaus, savo vaikų, tėvų, partnerio ar žmogaus, kuriam galima paskambinti nelaimės atveju. Tai gali būti svarbu, jei telefonas išsikrauna, pametamas, sudūžta ar prireikia pagalbos neturint prieigos prie kontaktų.

Atmintį galima lavinti paprastai. Pakanka sąmoningai kartoti kelis svarbius numerius, kartais juos rinkti ranka, o ne spausti vardą, bandyti prisiminti adresus be navigacijos ar mokytis nedidelius informacijos kiekius mintinai. Tai nėra grįžimas į praeitį, o smegenų mankšta.

Vyresni žmonės šiuo atveju turi įdomią pamoką jaunesniems: tai, ką naudojame kasdien, tampa mūsų dalimi. Tai, ką atiduodame įrenginiams, pamažu išnyksta iš aktyvios atminties. Todėl gebėjimas prisiminti telefono numerius nėra paslaptingas genialumo ženklas. Tai priminimas, kad žmogaus atmintis stiprėja tada, kai jai dar duodame darbo.